1985-ieji. Amerikietis bando tarybiniam žmogui paaiškinti, kas yra žodžio laisvė. „Matai, – sako amerikietis, – kadangi pas mus yra žodžio laisvė, aš galiu išeiti į gatvę ir šaukti: „Šalin Reaganą!“ „A... – atsako tarybinis pilietis, – pas mus irgi yra žodžio laisvė. Aš irgi galiu išeiti į gatvę ir šaukti „Šalin Reaganą!“
Daug kas mėgsta sakyti, esą Vakarai neturi vertybių, kad jos pasimetė. Bet viena pagrindinių Vakarų vertybių būtent ir yra tai, jog valdžia apribota. Suvokiama, kad valdžia visko negali, ir nevalia leisti, kad ji viską galėtų. Paprastai tariant, valdžia neturi omnipotencijos (t. y. nėra visagalis Dievas), ir nereikia sudaryti sąlygų, kad ji būtų sudievinama.
Kaip ir išdėstyta, pavyzdžiui, JAV nepriklausomybės deklaracijos tekste: teisės į gyvybę, laisvę ir laimės siekimą žmonėms yra suteiktos ne valdžios. Todėl, jei į jas pasikėsinama, žmonių teisė ir pareiga tokią valdžią nuversti. Puikiausias valdžios apribojimo pavyzdys.
Daug civilizacijų statė piramides ar kariavo. Bet tik kai kurios sąmoningai ribojo savo valdžią. Gal tai ir yra pagrindinė Vakarų civilizacijos vertybė?
Juk didžiausios XX a. katastrofos parodė, kas nutinka, kai valdžios niekas nepažaboja, kai visuomenėje nebelieka atsvarų. Nacionalsocializmas ir šiaip socializmas yra baisūs pavyzdžiai, kur link juda visuomenės, kai pašalinami valdžios ribotuvai.
Tai vertėtų prisiminti ir šių dienų kontekste, ypač po rinkimų, kurių rezultatai daug kur ir daug kam nepatinka. Net jei jums atrodo, kad dabartinės valdžios galias reikia išplėsti, nes ja tikite, visada yra galimybė, kad ateinančiuose rinkimuose laimės kas nors kitas. Paprastai tariant, jei norite, kad valdžia daugiau kištųsi į žmonių gyvenimą, nes jums patinka Barackas Obama, nepamirškite, jog gali būti išrinktas ir Donaldas Trumpas.
Jei sukuriami įstatymai ir mechanizmai, kuriais dabartinei valdžiai suteikiama daugiau galios, jais vėliau pasinaudos galbūt jums nepatiksianti valdžia. Jeigu norite išvengti nenuoseklumo, pavyzdžiui, jei valdžia patinka – kišimąsi į žmonių gyvenimą palaikote, o jei ne – priešinatės, tuomet valdžios užkardymas yra ne libertaristinė fantazija, o gana racionali, liberali ar net konservatyvi politika.
Kaip valdžia sunaikina opoziciją, pasipriešinimą ir praranda ribotuvus? Ar žiūrėtume į nacių Vokietiją ar į „Žvaigždžių karų“ senatą – receptas labai panašus.
Kaip valdžia sunaikina opoziciją, pasipriešinimą ir praranda ribotuvus? Ar žiūrėtume į nacių Vokietiją ar į „Žvaigždžių karų“ senatą – receptas labai panašus.
Pirma, valdžia sau priskiria daugiau galių, motyvuodama išskirtine situacija: ekonomine, saugumo, ekologine krize ar egzistenciniais iššūkiais. Valdžia niekada neprašo suteikti daugiau galių šiaip sau. Toks reikalavimas visada motyvuojamas poreikiu išspręsti kokią nors problemą, kuri yra pasiekusi kone isterijos lygį.
Antra, valdžia dažnai pati tą isteriją ir sukelia. Žinoma, ne vienoje šalyje egzistuoja iššūkių, bet neretai eskaluojamos ar užaštrinamos tos problemos, kurios būtų pašalintos valdžiai suteikus daugiau galių. Ar bent leidus jai labiau kištis į žmonių gyvenimą.
Trečia, paprastai laisvė prarandama to truputį. Vienas kitas konstitucijos pakeitimas. Žiniasklaidos laisvės suvaržymas ar nupirkimas įsigyjant turinį už mokesčių mokėtojų pinigus. Kritikų pašalinimas iš viešosios erdvės. Jei matote tokius veiksmus, vadinasi, valdžia ruošiasi imti daugiau valdžios.
Ketvirta, šiems dalykams reikia pinigų, todėl ji perima ekonomines gėrybes kuriančius ar skirstančius centrus. Jei valstybė turi naftos, nacionalizuojamos naftos įmonės. Jei jos nėra, didinami mokesčiai arba nacionalizuojamas koks nors pelningas verslas.
Penkta, piliečiai paverčiami baudžiauninkais. Valdžia iš piliečių atima vis daugiau pajamų ir nuosavybės, kad tai galėtų dalyti savo nuožiūra. O kai savarankiški žmonės paverčiami baudžiauninkais, gaudančiais valdžios mėtomas duonos riekes, nebelieka nei piliečių, nei pilietinės visuomenės. Tik minia. O miniai laisvės nereikia.
Todėl nuolatinis budrumas yra laisvės kaina ir sąlyga. Vadinamoji fukujamiška istorijos pabaiga, kur tarptautiniuose santykiuose negrįžtamai turėjo triumfuoti kapitalizmas ir liberalizmas, neatėjo. Lygiai tas pats galioja ir kiekvienos šalies vidaus politikai. Niekur nedingo noras panaikinti piliečių laisves, atimti pinigus, nurodinėti, kaip gyventi ar net ką valgyti. Užsislėpusių diktatorių tūno visose gyvenimo srityse ir visuose valdžios lygmenyse. Tik nuo piliečių budrumo ir akylumo priklausys, ar leisime diktatoriams išsikeroti.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
