Asmeninis archyvasVisuomenės socialinis susiskaldymas ir emocinis nutolimas nuo valstybės kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Todėl kyla klausimas, ar karinė galia gali užtikrinti valstybės saugumą, jei visuomenė jaučiasi atskirta, neįtraukta ir nepasitikinti savo valstybe?
Po 1990-ųjų išsilaisvinimo Lietuva, Latvija ir Estija greitai tapo vakarietiškos integracijos pavyzdžiais, demonstruodamos spartų perėjimą nuo planinės ekonomikos prie rinkos, įsiliedamos į ES ir NATO, plėtodamos skaitmenines inovacijas.
Tačiau šio įspūdingo virsmo kaina buvo nemenka. Greita privatizacija, reguliavimo mažinimas, viešojo sektoriaus išlaidų ribojimas – sukūrė gilų socialinį atotrūkį, paskatino emigraciją, sustiprino visuomenės nepasitikėjimą valdžia ir fragmentavo bendruomenes.
Darbo netekę žmonės patyrė ilgalaikį nesaugumą
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Baltijos šalys tapo šokoterapijos laboratorijomis – staigus perėjimas prie rinkos ekonomikos buvo grindžiamas tikėjimu, kad greita privatizacija ir laisva rinka padės pasivyti Vakarus. Užsienio investuotojai greitai įžengė į regioną, o vietinis elitas, dažnai turėjęs ryšių su politiniais sluoksniais, perėmė strateginius sektorius. Didmiesčiai greitai keitėsi – atsirado blizgūs biurų pastatai, prekybos centrai, vakarietiški prekių ženklai. Estija pelnė pasaulinį pripažinimą dėl skaitmeninio valdymo sprendimų, tačiau šie pasiekimai dažnai užgožė augančią socialinę įtampą.
Mažesniuose miesteliuose gamyklos buvo uždaromos, darbo netekę žmonės patyrė ilgalaikį nesaugumą, o socialinės apsaugos sistemos nesugebėjo kompensuoti prarastų garantijų. Vyresnio amžiaus žmonės gyveno iš menkų pensijų, stebėdami, kaip gyvenimo kaštai kyla greičiau nei jų pajamos. Jauni specialistai rinkosi emigraciją į Airiją, Norvegiją ar Jungtinę Karalystę, kur galėjo tikėtis oraus atlyginimo ir geresnių gyvenimo sąlygų.
Iki 2010-ųjų metų Latvija turėjo aukščiausią nelygybės lygį ES – beveik 40 proc. gyventojų buvo arti skurdo ribos. Lietuvoje šie rodikliai taip pat kėlė nerimą. Nors skaitmeninės inovacijos ir verslumas klestėjo tarp dalies gyventojų, likusioji visuomenės dalis jautėsi apleista, neįtraukta į sėkmės naratyvą.
Pilietinio pasitikėjimo krizė
Nepriklausomybės pradžioje piliečiai aktyviai dalyvavo rinkimuose, entuziastingai kūrė naują valstybę. Tačiau, laikui bėgant, augant socialiniams iššūkiams ir politiniams skandalams, rinkėjų aktyvumas sparčiai mažėjo. Latvijoje jis krito nuo beveik 90 proc. 1993 m. iki 54 proc. pastaruosiuose rinkimuose. Lietuvoje panaši tendencija – tik kiek mažiau nei pusė rinkėjų šiandien balsuoja. Šis pasitraukimas iš politinio gyvenimo liudija apie gilų nusivylimą demokratiniu procesu.
Tokioje aplinkoje populistinės partijos, pasinaudodamos socialine įtampa, pradėjo augti. Estijos konservatyvi EKRE, Latvijos KPV LV ir kiti politiniai judėjimai iškilo siūlydami „tikrus sprendimus“ paprastiems žmonėms, bet dažnai kvestionuodami esminius demokratijos principus ir skaldydami visuomenę. Demokratinis nuovargis tampa viena didžiausių saugumo grėsmių – ne mažiau reikšminga nei išoriniai kariniai pavojai.
Įprasta saugumą sieti su kariuomene, sienų apsauga ar NATO. Tačiau tikroji valstybės gynyba prasideda nuo vidaus – nuo visuomenės vienybės, pasitikėjimo ir įsitraukimo. Jei didelė gyventojų dalis jaučiasi neįtraukta į bendrą valstybės valdymą, tampa ne tik sunkiau mobilizuoti paramą krizėms, bet ir padidėja pavojus tapti manipuliacijos taikiniu.
Ar išlaidos ginkluotei nėra daromos socialinių paslaugų sąskaita?
Po Krymo aneksijos 2014 m. ir karo Ukrainoje pradžios 2022 m., Baltijos šalys ženkliai padidino gynybos biudžetus – viršydamos 2 proc. BVP ribą. Modernizuotos kariuomenės, NATO pajėgų buvimas, kibernetinė gynyba – visa tai tapo valstybės politikos centru. Tačiau kritikai perspėja: ar išlaidos ginkluotei nėra daromos socialinių paslaugų sąskaita?
Kiekvienas euras, skiriamas tankui ar raketų sistemai, negali būti panaudotas sveikatos apsaugai ar švietimui. Jei motina provincijoje negauna tinkamos medicininės pagalbos, o mokykloms trūksta mokytojų – net ir pažangiausia kariuomenė neapsaugos nuo visuomenės vidinio išsekimo. Ilgainiui socialinis nepasitenkinimas gali susilpninti valstybės legitimumą ir atsparumą.
Todėl vis daugiau ekspertų ir politikų siūlo „visapusiško saugumo“ modelį – jungiantį karinę, socialinę, ekonominę, ekologinę ir pilietinę dimensijas. Toks požiūris leidžia kurti ne tik ginkluotą, bet ir tvirtą vidumi valstybę.
Piliečiai nori prisidėti prie gynybos
Estijos „Kaitseliit“, Latvijos „Zemessardze“, Lietuvoje atkurtos savanoriškos pajėgos rodo, kad piliečiai nori prisidėti prie gynybos. Tačiau visapusiška gynyba turėtų apimti daugiau nei uniformą – tai reiškia socialinės politikos stiprinimą, ekonominių nelygybių mažinimą, kalbinės įvairovės priėmimą be diskriminacijos.
Investicijos į sveikatos priežiūrą, švietimą, kultūrą bei aplinkosaugą ne mažiau svarbios nei kariniai kontraktai. Klimato kaitos poveikis – nuo potvynių iki energijos išteklių krizės – taps ateities saugumo iššūkiu. Todėl tvari infrastruktūra, žiedinė ekonomika ir energetinis savarankiškumas turėtų būti neatsiejama gynybos strategijos dalis.
Išvada: naujo saugumo modelio lyderystė
Baltijos šalys turi unikalią galimybę – nuo sėkmingo įsiliejimo į Vakarų organizacijas pereiti prie jų vertybinio pagrindo. Patirtis skaitmeninėse reformose, greitame prisitaikyme prie globalių tendencijų rodo, kad jos gali būti ne tik prisitaikančios, bet ir formuojančios. Užuot tik didinusios gynybos išlaidas, jos gali tapti pionierėmis saugumo sampratoje, kurioje žmogaus orumas, socialinė sanglauda ir tvari aplinka yra tokie pat svarbūs, kaip karinė galia.
Saugumas ir gerovė – ne priešybės, o vienas kitą stiprinantys principai. Jei Baltijos šalys imsis kurti šį integruotą modelį, jos taps ne tik post-sovietinės sėkmės pavyzdžiais, bet ir saugumo lyderėmis visoje Europoje.
Dr. Arūnas Burinskas yra VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto dėstytojas
