Prezidento Gitano Nausėdos nuo rinkėjų nuslėptas Komunistų partijos nario bilietas yra toli gražu ne vienintelė sąsaja su daugiau nei trimis dešimtmečiais nutolusiu sovietmečiu. Neabejotinai daliai piliečių tai, kad S. Daukanto aikštės rūmuose vėl sėdi buvęs komunistas, sukėlė apmaudą, o jei prezidentų priklausymas Komunistų partijai atsispindėtų švieslentėje, rezultatas žurnalistams atskleidus šį G. Nausėdos biografijos faktą pasikeitė iš 2:3 į 1:4.
Kita vertus, trumpa G. Nausėdos partinė karjera tėra mažas žingsnelis į kairę, palyginti su Rolandu Paksu, Dalia Grybauskaite ir, ką jau kalbėti, Algirdu Mykolu Brazausku. Kol kas vienintelis nuo Nepriklausomybės atkūrimo prezidentas Valdas Adamkus neturėjo jokio sąlyčio su šia nusikalstama organizacija, bet daugumos piliečių sprendimo komunistinė praeitis nepaveikė – to įrodymas buvo ir pirmieji prezidento rinkimai, kuriuose A. M. Brazauskas įveikė Stasį Lozoraitį.
Iš šių dienų pozicijų žiūrint, ironiška, kad analitiniais komentarais ir įžvalgomis populiarumą užsidirbęs G. Nausėda 1988-aisiais, jau įsismarkaujant laisvės vėjui, buvo toks trumparegiškas. Ar užvaldytas banalaus oportunizmo, vėliau paskatinusio nutylėti ir šį biografijos faktą? Tokio rango politikui nutylėjimas prilygsta melui.
Turime pripažinti, kad prezidento partinis bilietas toli gražu ne juodžiausias ir ne ilgiausias sovietmečio šešėlis, tįstantis iki šių dienų. Sovietinio žmogaus ydos, įpročiai, baimės ir kompleksai ne tik sunkiai gydomi, bet ir paveldimi. Tai puikiai atskleidžia socialinių tinklų fenomenas, kuris į nesutaikomas radikalias grupes padalijo kone visas pasaulio visuomenes, ne tik posovietines. Prieštaraujantys vyraujančiai tendencijai ar ja abejojantys be gailesčio nulinčiuojami feisbuko teismuose, ir net laisvės bei kritinio mąstymo bastionais turinti būti žiniasklaida bei akademinis pasaulis dažnai atsisako provokuoti, polemizuoti, pasirenka plaukti pasroviui. Kas dėl baimės, kas tik dėl šventos ramybės – abu pasiteisinimai iš sovietmečio. Skirtumas gal tik toks, kad sovietmečiu reikėjo tvardyti abejones dėl vienos „tiesos“, dabar tų „tiesų“ – bent po dvi kiekvienu klausimu.
Specialiąsias parduotuves partijos funkcionieriams dar sovietmečio agonijos metais nušlavė pirmieji laisvosios rinkos skersvėjai, tačiau specialiųjų paslaugų bankai veikia ligi šiol.
Sovietiniu tvaiku vis dar dvelkia valdžios bei piliečių santykiai. Viešųjų gėrybių dalybose pažinčių ir įtakos dedamoji tebėra reikšminga. Kai prieš keletą metų žiniasklaida atskleidė, kad tuomečio premjero Sauliaus Skvernelio dukra lanko valstybinę mokyklą sostinėje, nors politiko šeima gyvena netgi ne kitame miesto rajone, bet kitoje, Vilniaus rajono, savivaldybėje, politiniai oponentai nė nekrustelėjo. Specialiąsias parduotuves partijos funkcionieriams dar sovietmečio agonijos metais nušlavė pirmieji laisvosios rinkos skersvėjai, tačiau specialiųjų paslaugų bankai veikia ligi šiol. Panaši istorija nutiko ir su dabar jau Vilniaus meru konservatoriumi Valdu Benkunsku, kurio sutuoktinė pusantro etato įdarbinta Seimo narių padėjėja ir patarėja. Ir vėl jokios reakcijos, nes nepotizmas – dažnas visų spalvų politikų palydovas.
Atskira istorija, kuriai daug vietos skiriame šiame IQ žurnalo numeryje, yra įkalinimo sąlygos ir kalinių orumo bei žmogaus teisės Lietuvoje. Tai tarsi sovietmečio ir pačios šlykščiausios jo pusės, pažeminimo, prievartos, rusiškų lagerių kultūros rezervatas, iki šiol nesulaukęs jokių reikšmingesnių pokyčių ir beveik jokio politikų dėmesio. Ar jie dėl populistinių sumetimų bijo šios problemos ir vis dar didelės dalies visuomenės reakcijos? Ar tebėra patys apnuodyti sovietinių stereotipų, tarp kurių ir lyderystės baimė? Pastarasis atsakymas atrodo vis įtikinamesnis stebint, kaip sparčiai keičiasi Lietuvos visuomenė ir kokia stagnacija apėmusi partijas ir politiką apskritai.
Bet buvo vilties ženklų. 2019 m. prezidento rinkimų kampanijos favoritai Ingrida Šimonytė ir G. Nausėda pateikė receptus, kaip gydyti sovietmečio ligas. I. Šimonytė siūlė visuomenei susitarti dėl svarbiausių problemų, rasti kompromisus ir sprendimus. G. Nausėda nugalėjo su gerovės valstybės idėja. Jie abu dabar valdžioje.
Tik rezultatų nematyti. I. Šimonytei ir valdančiajai Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionių demokratų partijai sunkiai sekasi tartis ne tik su visuomene ar opozicija, bet ir su koalicijos partneriais kad ir tais pačiais žmogaus teisių – nuo Stambulo konvencijos iki tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo – klausimais.
G. Nausėdos gerovės valstybė apskritai virsta parodija – žmogaus teisės, vienodų starto pozicijų, lyčių lygybės problemos lieka šios vizijos paraštėse, o svarbiausi akcentai skiriami pašalpoms tam tikroms visuomenės grupėms papirkti. Tokia sovietmečiu pradvisusi gerovės valstybės versija. Gal prezidentui iš tiesų reikėtų gerai apsižiūrėti, ar vidinėje švarko kišenėje neguli nusitrynęs Komunistų partijos nario pažymėjimas?
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
BEREKLAMOS:
