Lietuvoje per 2016-uosius gyventojų sumažėjo 36 tūkstančiais, tačiau darbo jėga – dirbantys asmenys ar bedarbiai, kurie ieško darbo – per metus padidėjo 2 tūkstančiais. Toks darbo jėgos augimo potencialas, nesiimant papildomų priemonių, beveik išnaudotas ir jau šiais metais gali pradėti mažėti.
Praėjusių metų paskutinį ketvirtį nedarbas Lietuvoje sumažėjo iki 7,6 proc., o vidutinis nedarbo lygis 2016 m. buvo 7,9 proc. Nedarbas šalyje mažėjo ne tik dėl emigracijos, verslo įmonės pernai nuolat kūrė naujas darbo vietas, daugiau gyventojų vertėsi individualia veikla.
Bedarbių mūsų šalyje 2016 m. pabaigoje buvo 112 tūkst., iš jų 41 tūkst. darbo ieškojo ilgiau negu vienus metus. Viena vertus, ilgalaikių bedarbių nuolat mažėja, o ilgalaikio nedarbo lygis jau mažesnis negu Europos Sąjungos vidurkis. Tačiau ilgalaikio nedarbo statistika atskleidžia, kad Lietuvos regionuose ekonomikos aktyvumas pasiskirstęs labai nevienodai.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2017 m. sausį Lazdijų rajone net pusė visų bedarbių buvo ilgalaikiai. Didelis ilgalaikis nedarbas ypač būdingas Zarasų, Pagėgių, Kalvarijos ir Ignalinos savivaldybėms. Priešingai, Kretingos rajone ilgiau negu metus ieškančių darbo asmenų buvo mažiau negu dešimtadalis visų bedarbių, o nedarbo lygis tesiekė 6 proc. Mažai ilgalaikių bedarbių buvo Birštone, Klaipėdoje, Šiauliuose, Kėdainiuose. Ypač mažas nedarbas rajonuose prie Klaipėdos – joje įsikūręs vienintelis šalies jūrų uostas 2016 m. pasiekė krovos rekordą.
Darbo jėgos (20–64 m. asmenų) aktyvumas – darbo jėgos ir visų tokio amžiaus gyventojų santykis – Lietuvoje buvo vienas didžiausių ES ir tik nedaug atsiliko nuo Vokietijos, Danijos, Estijos ir Švedijos. Tai reiškia, kad ekonomiškai neaktyvių asmenų (studentai, kariškiai, motinystės ar tėvystės atostogose esantys tėvai ar tiesiog nei dirbantys, nei darbo biržoje užsiregistravę asmenys) Lietuvoje, palyginti su kitomis valstybėmis, yra nebedaug.
5 priemonės, kurios padėtų užtikrinti naujų darbuotojų poreikį:
1) Būtina dar labiau skatinti naujos kvalifikacijos įgijimą ir užtikrinti atokiau gyvenančių bedarbių susisiekimą tarp ekonomiškai gyvybingų regionų ir centrų;
2) Aktyviau dirbti norint susigrąžinti išvykusius emigrantus, tačiau aišku, kad šis uždavinys labai sudėtingas;
3) Bandyti į darbo rinką įtraukti daugiau pensinio amžiaus sulaukusių ir nedirbančių asmenų;
4) Mažinti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių ir padėti jiems integruotis į privatųjį verslą;
5) Paprastinti užsieniečių iš trečiųjų šalių įsidarbinimo Lietuvoje procedūras ir taip užtikrinti paklausiausių specialybių Lietuvoje pasiūlą.
Pastarąją priemonę Lietuvos įmonės vis labiau taiko. Praėjusiais metais Lietuvos darbo birža išdavė 19,7 tūkst. leidimų įsidarbinti užsieniečiams, o tai yra 2,2 karto daugiau negu 2015 m. Daugiausia šių asmenų įdarbinta vežimo kelių transporto priemonėmis įmonėse.
Ypač mažas nedarbas rajonuose prie Klaipėdos – joje įsikūręs vienintelis šalies jūrų uostas 2016 m. pasiekė krovos rekordą.
Teigiamą įtaką turėtų daryti ir neseniai Vyriausybės priimtas nutarimas, pagal kurį lengviau įdarbinti aukštesnės kvalifikacijos specialistus. Žinoma, dar svarbiau pačioje Lietuvoje didinti paklausiausių profesijų (programuotojų, inžinierių, projektuotojų) specialistų skaičių, bet kol kas dėl ankstesnių švietimo sistemos spragų tokių profesijų atstovų neužtenka, o planuojami pokyčiai švietimo srityje duos vaisių dar negreitai.
2017 m. vidutinis nedarbo lygis Lietuvoje turėtų sumažėti iki 7,5 proc., nes ekonomikos sąlygos turėtų likti palankios, kad būtų galima kurti naujas darbo vietas. Tą rodo sausį daugiau registruotų laisvų darbo vietų nei prieš metus ir tai, kad toliau sparčiai augo individualią veiklą pagal veiklos pažymą ir verslo liudijimą vykdančių asmenų skaičius. Pastarasis didėjo nepaisant nuo metų pradžios didesnio individualios veiklos apmokestinimo.
Nedarbo lygio mažėjimas ir vis didesnė konkurencija dėl darbuotojų turėtų lemti maždaug 6 proc. vidutinio darbo užmokesčio prieš mokesčius augimą šalyje 2017 m.
Tadas Povilauskas yra SEB banko vyriausiasis analitikas
