Įsibėgėjus antriesiems gyvenimo su euru metams Lietuvos gyventojai staiga pratrūko ir sukėlė seniai regėtą audrą… feisbuke. Kalafioro vardu pavadintas sukilimas net peraugo į tris dienas trukusį prekybos centrų boikotą, o jam pasibaigus atslinko „Jamam“ savaitgalis ir minios pirkėjų apgulė didmiesčių „Akropolius“. Kalafiorų maištas baigėsi ten, kur prasidėjo – parduotuvėje, tapusioje daugelio tautiečių bažnyčia ar bent „gero“ laisvalaikio šventove.
Aprimus aistroms galima ramiai panagrinėti politikų reakcijas, prekybininkų ir pirkėjų santykius bei maisto reikšmę lietuvių gyvenime apskritai. Tai šiame numeryje ir daro žurnalas IQ.
Pradėkime nuo prekybininkų. Laisvosios rinkos dogmas išpažįstančioje šalyje į jų pusę apskritai neturėjo būti paleista nė viena kritikos strėlė. Prekybos centrai, kaip ir dera kapitalizmo sistemos veikėjams, turėtų siekti maksimalaus pelno ir grąžos akcininkams. Verslininkai naudojasi proga, nes po krizės atsigavę vartotojai išleidžia vis daugiau pinigų maisto produktams. Jeigu iš tiesų sklandžiai veikia skaidrią konkurenciją turintys užtikrinti rinkos priežiūros mechanizmai, šioje istorijoje galėtume dėti tašką. Jeigu.
Keliais žodžiais galima aptarti prekybininkų reakciją į pirkėjų paskelbtą boikotą, kurį vyresnio amžiaus gyventojai iškalbingai pavadino blokada. Prekybos tinklai pernelyg nesivargino paaiškinti, kiek ir kodėl brango maisto produktai, o parduotuvių boikotą pamėgino įveikti paskelbdami didžiules nuolaidas. Ciniška? Galbūt. Bet ir subtiliai ironiška visuomenėje, kur nuolaidos ir akcijos tampa svarbiausiu motyvu pirkti ir pirkti daug.
Politikai kalafiorų skandale pasirodė įprastai, kaitindami visuotinę isteriją ir pažerdami keistų bei kvailokų pasiūlymų. Vienas jų – mažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) mėsai – neatlaiko jokios kritikos. Pirmiausia dėl to, kad mėsos produktai nepabrango. Šiame numeryje IQ pateikia įvairių maisto produktų kainų pokyčius nuo 2008-ųjų lapkričio. Virta dešra ir kiauliena net atpigo, o jautienos ar vištienos kainos prieaugis nesiekia 1,5 proc.
Antra, jei mūsų politikai mokesčius naudotų kaip priemonę kai kurioms visuomenės problemoms sistemingai spręsti, o ne pataikauti atskiroms jos grupėms, gerokai protingiau nuskambėtų pasiūlymas PVM sumažinti daržovėms. Lietuva yra penkta ES pagal nutukusių gyventojų skaičių (20 proc.), antsvorio turi beveik du trečdaliai vyrų ir pusė moterų. Šiais rodikliais lenkiame visas kaimynes valstybes – ir turtingas Skandinavijos, ir posovietines. Tai rimta problema, trumpinanti gyvenimo trukmę, mažinanti darbingumą ir didinanti sveikatos apsaugos išlaidas.
Tačiau artėjant Seimo rinkimams apie mokesčių lengvatas mėsai ramiu veidu kalba net premjeras Algirdas Butkevičius, tad aukštesnio lygio analizė bent jau šios kadencijos parlamente sunkiai įsivaizduojama. Pavyzdžiu politikams turėtų būti ne sunkiasvoriais gyventojais Europoje taip pat išsiskirianti Lenkija, o lieknoji Danija, kuri jau prieš keletą metų pirma pasaulyje įvedė sočiųjų riebalų mokesčius.
Pavyzdžiu politikams turėtų būti ne sunkiasvorė Lenkija, o lieknoji Danija, kuri jau prieš keletą metų pirma pasaulyje įvedė sočiųjų riebalų mokesčius.
Lieka susitaikyti, kad gyvenimas Lietuvoje brangs. Todėl reikėtų pakelti akis nuo puodų ir sutelkti dėmesį, kaip padidinti gyventojų pajamas. PVM lengvatomis naudotųsi ir pasiturintys, tad protingiau būtų sumažinti darbo mokesčius, ypač uždirbantiems mažiausiai. O jei politikai nebegali rinkimų pasitikti nepalengvinę vartojimo mokesčių naštos, tuomet į prieškrizinį lygį reikėtų grąžinti PVM visoms prekėms, nes tai bent jau padidintų vidaus rinkos apykaitą.
Socialiniuose tinkluose kilusi kalafioro audra išryškino bent vieną teigiamą tendenciją. Aptingusioje Lietuvoje, pasirodo, gali prabusti pilietinė iniciatyva ir iš patogių pozų pajudinti net mažmeninės prekybos milžinus. Dabar būtų naudingiausia, o tai biurokratijos, politikų ir iš dalies žiniasklaidos darbas, sulaukti aiškaus atsakymo, kodėl pabrango kiekvienas produktas iš svarbiausiųjų krepšelio. Kiek kainų pokytį lėmė pakilę mokesčiai, ūgtelėję atlyginimai, ar pasikeitė gamintojų, tiekėjų ir pardavėjų pelno maržos? Užuot tęsę politikams prieš rinkimus naudingą raganų medžioklę, savo įgalumą turėtų parodyti biurokratinis aparatas ir atskleisti piktnaudžiaujančius rinkos dalyvius, jei tokių iš tiesų yra.
O feisbuko sukilėliai savo energiją galėtų nukreipti į maisto kultūros pokyčius: valgyti mažiau, rinktis kokybiškesnius produktus, prisiminti vietos ūkininkus ir vietoj kiaulienos kumpio į lėkštę dažniau įsidėti kalafiorų.
