BNSKarai baigiami susitarimais, o šie pasiekiami per diplomatiją. Per aštuonis besitęsiančio Rusijos puolimo Ukrainoje mėnesius ši tradicinė išmintis patyrė smūgį. Tačiau žiemai artėjant galima tikėtis, kad pasigirs daugiau balsų, saugiai nutolusių nuo mūšio lauko ir siūlančių, kad atėjo metas kalbėtis apie taiką. Pirmasis Rusijos invazijos į Ukrainą etapas 2014–2015 metais baigėsi Minsko susitarimais. Kažkas panašaus neabejotinai galėtų suveikti ir vėl.
Kuo daugiau žinote apie ankstesnių diplomatinių gambitų istoriją, tuo šis argumentas tampa mažiau patrauklus. Pirmiausia, tie Minsko susitarimai, kuriuos naujoji Ukrainos valdžia faktiškai pasirašė su įremtu ginklu, pasirodė nesantys pagrindas geranoriškoms deryboms dėl okupuoto Donbaso regiono reintegracijos. Iš tikrųjų jie buvo priemonė Rusijai siekti politinių pokyčių Kyjive ir šalies padalijimo.
Panašiai ir Rusijos aštuonių punktų planas, paskelbtas 2021 metų gruodį prieš invaziją, buvo ne paskutinės minutės bandymas išvengti karo, o dūmų uždanga jam užmaskuoti. „Pakete“, kurį lydėjo imperatyvūs reikalavimai susitarti per kelias savaites, o ne mėnesius, buvo reikalaujama faktiškai išvesti iš NATO visas po 1997 metų prie jos prisijungusias nares, kartu pateikiant „rašytines garantijas“ dėl tolesnio Aljanso elgesio. Ant karo slenksčio atsidūrusi Ukraina iš tiesų buvo pasirengusi aptarti savo stojimo į NATO planų įšaldymą neribotam laikui, tačiau Vladimirui Putinui tai buvo neįdomu.
Bet koks taikos susitarimas dabar apimtų saugumo garantijas Ukrainai mainais į tokias nuolaidas. Tačiau Rusija nepaisė 1994 metais pasirašyto Budapešto memorandumo, pagal kurį Ukraina atsisakė savo branduolinių atsargų mainais į pagrindinių branduolinių galybių garantijas dėl jos sienų ir suvereniteto. Turint visa tai galvoje, kodėl Kremliaus įsipareigojimai ateityje turėtų būti patikimi? Jei Vakarai nenori kariauti dėl Ukrainos dabar, kai šalis kovoja su neišprovokuota agresija už savo išlikimą, mažai tikėtina, kad pažadai kariniu būdu atsakyti į būsimą puolimą bus patikima atgrasymo priemonė.
Jei visapusiškas taikos susitarimas nepatikimas, kaip dėl paliaubų? Tikėtina, kad dėl tikro ar grasinamo Rusijos eskalavimo Vakarų šalys galėtų priversti Ukrainą sutikti su paliaubomis pagal dabartines kontrolės linijas. Tačiau pagalvokite apie pasekmes. Toks rezultatas reikštų, kad branduoliniai grasinimai pasiteisino, o tai būtų pavojingas precedentas būsimam Rusijos ar bet kurios kitos šalies, pasirengusios imtis tokios pat taktikos, šantažui.
Bet kokiu atveju, net jei kovos sustos, konfliktas nesibaigs. Rusijos tikslas – ne plėsti savo sienas, o užkirsti kelią konkurencinei grėsmei, kurią kelia už jų esančios laisvos, klestinčios šalys. Dėl šios priežasties Ukraina kaip suvereni šalis turi būti sunaikinta. Plėšimai, kankinimai, grobimai ir naikinimas, jau vykdomi okupuotose teritorijose, yra išankstinis ženklas to, kas laukia visų, gyvenančių Rusijos šešėlyje. Jei tik galės, ukrainiečiai balsuos prieš taikos susitarimą. Jei negalės, balsuos kojomis, pasitraukdami kuo toliau nuo Rusijos grėsmės.
Tuo metu Putino režimas bet kokius teritorinius laimėjimus laikys įrodymu, kad sprendimas pulti Ukrainą buvo teisingas. Kremlius ir jo sąjungininkai bei statytiniai triumfuos ir įgis drąsos Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje. Europa taip pat nebus saugesnė. Rusijai gali prireikti kelerių metų, kad atsigautų po Ukrainoje patirtų nuostolių, tačiau apetitas auga bevalgant. Dar vienas kąsnis iš suluošintos Ukrainos bus viena iš galimybių. Toliau – peržiūrėti po 1991 metų pasiektą susitarimą Baltijos regione. Mes nebūsime sustabdę karo, o tik jį atidėję.
Trumpalaikiai sprendimai gali atrodyti kaip diplomatinis triumfas, tačiau dėl to kitos problemos gali tapti dar didesnės. Vakarai to niekada neprisimena. O Rusija niekada nepamiršta.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
