Asmeninis archyvasJAV paskelbtas sprendimas panaikinti sankcijas Baltarusijos kalio trąšų eksportui – vienam svarbiausių šios šalies eksporto produktų – yra reikšmingas ne tik Minskui, bet ir platesnei trąšų rinkai bei geopolitinei sankcijų politikai. Sprendimas aiškinamas derybomis su Baltarusijos valdžia ir politinių kalinių paleidimu, tačiau ekonominis šio žingsnio efektas gali tapti ilgalaikis, ypač vertinant režimo finansinių svertų susigrąžinimą ir Vakarų sankcijų režimo nuoseklumą.
JAV sprendimo kontekstas
Dabar, kai JAV paskelbė apie planus panaikinti sankcijas Baltarusijos kalio trąšų eksportui, režimas įgauna antrą kvėpavimą. Tai nėra vien simbolinis gestas – sankcijų švelninimas praktikoje atkuria prekybinių ryšių galimybę su tarptautiniais pirkėjais ir sugrąžina prieigą prie finansinių sistemų, atsiskaitymų, draudimo ir kreditavimo instrumentų. Tarptautiniai bankai, iki šiol vengę bet kokių sąsajų su „Belaruskali“, vėl galės vykdyti atsiskaitymus be antrinių sankcijų rizikos. Kitaip tariant, į Minsko biudžetą gali sugrįžti valiuta, kuri reikalinga ne tik ekonomikos stabilizavimui, bet ir režimo aparato išlaikymui.
Šis sprendimas faktiškai sušvelnina vieną iš nedaugelio ekonominių svertų, kurie realiai veikė Baltarusijos režimo finansus. Sankcijų politika niekada nebuvo tobula, tačiau jos poveikis buvo akivaizdus: eksportas sumažėjo, išryškėjo valiutos trūkumas, investicijų rodikliai krito. Panaikinant šiuos apribojimus, JAV rizikuoja sugrąžinti vieną svarbiausių autoritarinio režimo pajamų šaltinių. Ir kalbame apie valstybę, kuri išlieka artimiausia Rusijos sąjungininkė, dalyvauja jos karo veiksmuose prieš Ukrainą, o režimas atsakingas už sisteminius žmogaus teisių pažeidimus. Todėl kyla natūralus klausimas: ar sprendimas leisti Minskui vėl pelnytis iš kalio trąšų eksporto yra nuoseklus ir moraliai pateisinamas, net jei jis susietas su tam tikrais humanitariniais gestais.
Baltarusijos kalio trąšų sektorius – iki ir po sankcijų
Kalio trąšos yra viena iš trijų pagrindinių žemės ūkio trąšų rūšių, kartu su azoto ir fosforo trąšomis. Jos būtinos dirvožemio derlingumui palaikyti, o tai tiesiogiai susiję su maisto tiekimo stabilumu. Baltarusijos ekonomikoje kalio trąšų gamyba – strateginis sektorius. Valstybinė įmonė „Belaruskali“ yra viena iš trijų didžiausių kalio trąšų gamintojų pasaulyje. Iki sankcijų ji eksportuodavo apie 10–11 mln. tonų per metus, o tai atnešdavo maždaug 2,8 mlrd. JAV dolerių pajamų – apie 4 proc. šalies BVP ir 7–8 proc. visų eksporto įplaukų. Tokios įplaukos režimui yra kritiškai svarbios: būtent šis sektorius generuoja valiutą, reikalingą importui, valstybės aparatui ir represinių struktūrų finansavimui.
Po 2020 metų suėmimų ir smurto prieš protestuotojus sankcijos smarkiai pakeitė situaciją. Nutraukus tranzitą per Lietuvą ir uždraudus ES importą, Baltarusijos kalio trąšų eksportas krito keturis kartus – iki maždaug 3 mln. tonų 2022 m. Dalis produkcijos buvo gabenama apeinant sankcijas per Rusijos uostus, tačiau logistikos sąnaudos išaugo, atsiskaitymai tapo sudėtingesni, o valiutinės įplaukos – ženkliai mažesnės. Ekonomine prasme tai buvo vienas skaudžiausių smūgių Baltarusijos biudžetui per kelis dešimtmečius.
Reikšmė pasaulinei kalio trąšų rinkai
Pasaulinė kalio trąšų (potašo) rinka yra strategiškai svarbi žemės ūkio žaliavų grandis, kurios metinė vertė siekia apie 35 mlrd. JAV dolerių, o paklausa viršija 70 mln. tonų per metus. Daugiau kaip 60 proc. pasaulinės pasiūlos tenka trims šalims – Kanadai, Rusijai ir Baltarusijai. Todėl bet koks šių valstybių gamybos ar prekybos pokytis tiesiogiai veikia kainų dinamiką. Kanada tiekia apie 30 mln. tonų kasmet, Rusija – apie 20 mln., o Baltarusija prieš sankcijas eksportuodavo 10–11 mln. tonų.
Po sankcijų įvedimo Baltarusijos pasiūlos sumažėjimas prisidėjo prie kainų šuolio: nuo maždaug 220 JAV dolerių už toną 2020 m. iki daugiau nei 810 JAV dolerių 2022 m. JAV sprendimas panaikinti sankcijas teoriškai galėtų padidinti pasaulinę pasiūlą 10–15 proc. (priklausomai nuo logistikos galimybių ir paklausos regionuose) – ypač tokiuose kaip Brazilija ar Indija, kurios yra didžiausios trąšų importuotojos. Toks pasiūlos atsigavimas potencialiai galėtų reikšti kainų kritimą iki 25 proc. Vis dėlto būtina pabrėžti: kadangi ES neketina švelninti sankcijų, šie skaičiai Europai išlieka labiau teoriniai ir labiau svarbūs pasaulinėms, o ne europinėms tiekimo grandinėms.
Europos Sąjungos ir Lietuvos realijos
ES kol kas neplanuoja panaikinti sankcijų Baltarusijos kalio trąšų prekybai, o Lietuva ne kartą akcentavo, kad sankcijų priežastys nepasikeitė, todėl sprendimai neturėtų būti priimami skubotai. Skirtingos JAV ir ES pozicijos neišvengiamai kuria politinę trintį tarp sąjungininkų: viena vertus, siekiama humanitarinių nuolaidų, kita vertus – kyla rizika, kad bus susilpnintas bendras sankcijų režimo patikimumas.
Lietuvai šis klausimas turi ir labai konkretų ekonominį matmenį. Iki sankcijų beveik visas Baltarusijos kalio trąšų eksportas – apie 11 mln. tonų per metus – keliaudavo per Lietuvą, todėl naudą gaudavo „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos uostas. Tai generuodavo daugiau kaip 60 mln. eurų metinių pajamų Lietuvos logistikos sektoriui. Šiandien šių srautų netekimas dar jaučiamas, tačiau sankcijų laikymasis laikomas strateginiu principu. Todėl net jei pasaulinė kalio trąšų rinka dėl JAV sprendimo kažkiek stabilizuosis, Lietuvai ir ES tai pirmiausia yra vertybinio nuoseklumo ir saugumo politikos klausimas, o ne ekonominė galimybė.
Ar ekonominė nauda svarbiau už žmogaus teises?
Ekonomiškai sankcijų panaikinimas gali turėti trumpalaikį efektą: daugiau pasiūlos, mažesnės kainos, lengvesnis prekybos srautų judėjimas. Tačiau politiškai tai prieštaringas signalas, net jei Minskui keliami tam tikri reikalavimai ir yra humanitarinių „mainų“ elementų. Šis žingsnis stiprina režimą, kuris remia Rusijos karo mašiną ir išlaiko valdžią represijų pagrindu.
Todėl kalbėti vien apie trąšų rinkos stabilizavimą būtų per siaura. Platesniame kontekste tai gali būti strateginė klaida: vertybių ir principų sumenkinimas bei rizika, kad sankcijų politika taps mažiau patikima. Istorija rodo, kad Vakarai ne kartą klydo, bandydami „perkrauti“ santykius su Baltarusija, o A. Lukašenka dažnai naudodavosi tarptautinių partnerių pragmatizmu. Dėl to šis JAV sprendimas turėtų būti vertinamas ne tik per ekonomikos, bet ir per ilgalaikio saugumo, regioninės politikos bei Vakarų vienybės prizmę.
Tomas Karpavičius yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto jaunesnysis asistentas
