BNS FotoNeišmanėliški, arogantiški, lengvabūdžiai, bailūs, o visų pirma – godūs. Kaltinimų sąrašas šalims ir žmonėms, 30 metų ignoravusiems gausius perspėjimus apie Rusijos pavojingus planus prieš savo kaimynes atrodo vertas bausmės.
Neabejotina, kad istorija griežtai nuteis ignoravusius baisingą grėsmę, kurią V. Putinas kelia mūsų demokratijai.
Tarp kaltųjų – kaip buvo praminti nuolaidžiavę nacistinei Vokietijai praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje – esama tiek kraštutinių kairiųjų aktyvistų, tokių kaip George'as Galloway, tiek tokių pseudopatriotų kaip Nigelas Farage'as, besiilginčių tvirtą ranką turinčio lyderio. Leninas abi šias grupes būtų pavadinęs „naudingais idiotais“.
Didelė dalis mūsų profesionaliojo elito irgi turėtų atsidurti kaltinamųjų suole. Daug metų jie mėgavosi pelningu gyvenimu „ikrų eksprese“ – lengvai pelnomos sėkmės traukinyje, valdomame banditų ir gangsterių. Daugelis kitų yra kalti dėl apatijos ir naivumo.
Vladimiro Putino puolimas prieš kaimyninę Ukrainą tapo gluminančiu sukrėtimu, sujaukusiu daugiausiai taikų pasaulį, kuris mums Europoje atrodė savaime suprantamas.
Tačiau teigti, jog tai buvo netikėta, reiškia pripažinti, kad nebuvome dėmesingi. Vėl ir vėl ignoruodavome aštrius perspėjimus apie pavojus, gresiančius mums, mūsų sąjungininkams ir mūsų vertybėms. Naiviai tikėjome, kad laisvė ir saugumas yra duotybė. Užuot reagavę į perspėjimus, mes šaipėmės iš žinianešių.
Šio aplaidumo kaina mums – netikrumas, didelės maisto ir degalų kainos, taip pat didesnių išlaidų gynybai kaštai. Ukrainiečiai irgi už tai moka – savo gyvybėmis.
Kodėl nesiklausėme? Viena priežastis, kad itin mažai žinojome apie šalis, atsiradusias 1989–1991 metais subyrėjus sovietų imperijai. Neišmanymas gimdo pasipūtimą.
Mūsų prioritetas buvo išlaikyti valdžioje „gerus vyrukus“ – pirmiausiai Michailą Gorbačiovą, paskui Borisą Jelciną. Pažeidinėjome savo taisykles, leisdami įžūliai klastoti rinkimus ir žertis beprotišką pelną, kad tik neprileistume prie valdžios „griežtosios linijos šalininkų“.
Mūsų nuolaidi švelnaus kišimosi politika Rusijos atžvilgiu buvo klaidinga ir pavojinga, nes jau 10-ajame dešimtmetyje buvo aišku, kad blogis vėl kelia galvą.
Komunistinės santvarkos griūtis užmaskavo imperialistinių pažiūrų išlikimą, ir jų šaknys buvo daug gilesnės, siekiančios carų imperijos laikus.
Šiuolaikinė Rusija kaimynines šalis niekina. Jų suverenitetas varžomas, jų nepriklausomybė laikoma nukrypimu. V. Putino karas Ukrainoje grindžiamas klaidingu įsitikinimu, kad ši šalis yra Vakarų marionetė, valdoma nuo narkotikų priklausomų nacių.
1994 metais Estijos prezidentas Lennartas Meri, pats vaikystėje išgyvenęs tremtį į Sibirą, per vieną konferenciją Hamburge pateikė kandų pranašišką perspėjimą. Jis pliekė Rusijos kabinėjimąsi prie savo kaimynių ir Vakarų naivumą bei cinizmą.
Rusijos delegacijos lyderis atsistojo ir protestuodamas išėjo. Tai buvo Vladimiras Putinas. Tuomet dar niekas nežinojo, kad po penkerių metų jis bus Rusijos lyderis.
Tai turėjo suveikti kaip žadintuvo skambutis. Buvęs KGB darbuotojas, vadovaujantis Rusijai, turėjo sukelti ne mažesnį nerimą, kaip ir buvęs gestapininkas, atėjęs į valdžią Vokietijoje.
V. Putino iškilimas į valdžią buvo lydimas masinių žudynių. Daugiabučių sprogdinimai, per kuriuos žuvo daugiau kaip 300 niekuo dėtų rusų, sukūrė panikos atmosferą. V. Putino populiarumas, grindžiamas negailestingu atsaku į tariamus teroristų žiaurumus, staigiai išaugo. Tačiau tuos sproginimus iš tikrųjų organizavo valdžia. Mėginusieji juos tirti – mirė.
Tais metais dirbau užsienio korespondentu Maskvoje. Buvo aišku, kad V. Putinas yra šiurpus banditas, apsuptas sukčių.
Jo valdymas reiškė represijas namuose ir agresiją užsienyje. Tačiau aš susidūriau su didžiuliu spaudimu, daromu uoliai šį režimą palaikančiųjų – užsienio bankininkų, teisininkų ir finansininkų, kalusių pinigus Rusijoje. Jie nenorėjo, kad nepalankūs žiniasklaidos straipsniai gadintų jų šventę.
Savo 2008 metų knygoje „Naujasis šaltasis karas“ atkreipiau dėmesį į pabėgusio Rusijos pareigūno Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą Londono širdyje (panaudojant polonį – itin radioaktyvią medžiagą, sukėlusią pavojų dar šimtams žmonių).
Aprašiau 2007 metais Rusijos organizuotą kibernetinę ataką prieš Estiją, ištikimą Britanijos sąjungininkę. Išvardijau daugelį atvejų, kai energijos ištekliai buvo naudojami kaip ginklas.
Apžvelgiau pavojų, keliamą V. Putino režimo manipuliavimu istorija ir konfrontacine politika kaimyninių šalių atžvilgiu. Iš tiesų perspėjau apie gresiantį karą Sakartvele, įvykusį praėjus vos keturiems mėnesiams po knygos išleidimo. Mano pagrindinė žinia – kad Rusija, priimdama globalizaciją, padidino savo galimybes kelti mums grėsmę. Prekyba ir investicijos sukelia geopolitinių padarinių. Tuo gali būti naudojamasi įtakai daryti ir valdžiai papirkti.
Jeigu tuomet būtume ėmęsi ieškoti alternatyvos rusiškoms dujoms, dabar mūsų padėtis nebūtų tokia kebli. Tačiau mes savo priklausomybę tik daug labiau padidinome.
Mano knyga sulaukė didžiulio populiarumo ir buvo išversta į 20 kalbų. Mano draugai Rytų Europoje buvo sujaudinti – pagaliau įtakingas balsas Vakaruose atkartoja jų nuogąstavimus.
Tačiau vadinamųjų ekspertų Londone, Vašingtone ir kitose Vakarų sostinėse reakcija buvo paniekinama. Vienas kolega vadino tai „gąsdinimu“, o kitam tai pasirodė „nenuoseklu“.
Kaip galėjo tokia silpna šalis kaip Rusija kelti grėsmę daug didesnėms ir turtingesnėms NATO ir Europos Sąjungos valstybėms?
Bergždžiai stengiausi paaiškinti, kad V. Putino didžiausias privalumas yra valios jėga. Jis pasiryžęs atlaikyti nepriteklius, meluoti ir rizikuoti, o mes – ne. Jis mėgaujasi konfrontacija, o mes jos vengiame.
Juo ilgiau mindžiukuosime, juo blogesnės bus pasekmės. Ir tai buvo įrodyta.
Jau dabar Ukraina yra naikinama Hitlerio metodais. Ir blogiausia – dar priešakyje. NATO patikimumas kabo ant plauko. Jeigu V. Putinas laimės, mūsų saugumas bus sudaužytas. Jeigu jis pralaimės, jis didins statymus, paveikiai naudodamasis branduoliniu šantažu.
Nesididžiuoju ir nesidžiaugiu, kad pasirodžiau buvęs teisus. Džiaugiuosi, kad V. Putino ir jo parankinių ištvirkimas pateko į istorijos nešlovės knygą. Viliuosi, kad ateities kartos galbūt pasimokys, prie ko gali atvesti nuolaidžiavimas.
Tačiau mūsų pamokų kaina buvo pribloškiamai didelė. Pastarosiomis savaitėmis sulaukiau jautrių privačių atsiprašymų iš buvusių kritikų, pripažinusių savo klaidas. Reikia pagirti ir Nigelą Farage'ą už viešą pareiškimą, kad žavėdamasis V. Putinu jis klydo.
Visgi tikroji moralinė atgaila dar neatėjo. Kairiųjų stovykloje pasiskelbusieji nuskriaustųjų gynėjais turėtų įžvelgti V. Putino tikrąjį veidą. Juk jis yra imperialistas, kuriuos šie teigia smerkiantys.
Kairieji turėtų liautis smulkmeniškai piktintis dėl Ukrainos mažytės ultradešiniųjų frakcijos.
Jie turėtų atsikratyti tingaus moralinio lygiavertiškumo principo, kai V. Putino agresija teisinama NATO ir ES plėtra.
Aišku, jie turėtų suprasti, kad V. Putino agresija paaiškina, kodėl buvusios sovietinės imperijos šalys taip desperatiškai stengėsi įstoti į Vakarų organizacijas? Joms priklausydamos šios šalys yra daugmaž saugios. Išorėje jos tampa vilkų grobiu.
Senamadiški konservatoriai turėtų atsisakyti savo tingaus izoliacionizmo ir liautis laikyti konfliktus Europos žemyne vien trintimi tarp galingųjų valstybių, visiškai neįdomių mums Britanijoje.
Tokios šalys kaip Vokietija, kurių neatsakingas šventeiviškas pacifizmas maskavo neprilygstamą godumą dėl verslo Rusijoje, turėtų prisiimti didžiulę dalį kaltės.
Savo ruožtu torių partija turėtų su siaubu žvelgti į savo priklausomybę nuo aukojamų lėšų, kurių pirminis kilmės šaltinis yra Rusijoje uždirbamas didžiulis pelnas. Šie pinigai ir jais tepamas groteskiškas glamūrinis bičiuliavimasis yra toksiški dėl savo kilmės ir poveikio.
Tokiais pačiais turėtų tapti veikėjai, panašūs į George'ą Osborne'ą ir Peterį Mandelsoną, svečiuodavęsi Olego Deripaskos jachtoje. Faktas, kad šis Rusijos magnatas dėl savo neskrupulingos verslo praktikos prarado teisę įgyti Jungtinių Valstijų vizą, nesukėlė rūpesčio šiems valdančiojo elito šulams.
Mūsų verslo klasė turėtų gėdytis savo vaidmens suteikiant kai kuriems blogiausiems žmonėms pasaulyje galimybę išsiplauti savo reputaciją ir turtus per mūsų finansinę ir teisinę sistemą.
Šmeižto bylų advokatai, kerštingai ir negailestingai stengęsi nutildyti drąsius tiriamosios žurnalistikos veikėjus ir aktyvistus, turėtų nunarinti galvas iš gėdos.
Šie kostiumuoti išdavikai turėtų paaukoti humanitarinės ir karinės pagalbos Ukrainai iniciatyvoms kiekvieną skatiką, uždirbtą aptarnaujant Rusijos elitą per tris dešimtmečius trukusį grobstymo balių.
Juk ukrainiečiai, turintys mažai ginklų, alkani ir palikti vieni, kovoja ir žūva už laisvę – savo ir mūsų.
Edward Lucas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
