Meniu
Prenumerata

antradienis, liepos 16 d.


KOMENTARAS
Kaltinimai verslui – kaip 25-as kadras
Elena Leontjeva
Elena Leontjeva.

Kai esame labiausiai ištroškę ir reikalingi santarvės, skaldančių naratyvų visuomenėje vis daugiau. Progų susiskaldyti pridėjo infliacija. Jos ištakų ignoravimas turi skaudžių padarinių – rizikuojame prasmegti kaltųjų paieškoje ir susipriešinti „visi prieš visus“.

Štai, įmonės tikrinamos, ar jų kaštų pabrangimas pateisina produktų brangimą. Tyrimą vykdęs Lietuvos bankas nustatė, kad gamintojų ir prekybos įmonių pelnai buvo įprasti, o galutinės kainos neaplenkė kaštų brangimo. Nors kaltė neįrodyta, žmonių galvose abejonės pasėtos. Tiesa, tas pats Lietuvos bankas nujaučia ir tikrą kainų augimo priežastį, pripažinęs, kad kainų augimui įtakos turėjo „išsilaikiusi stipri paklausa“. Tą paklausą nuo pandemijos pradžios skatino Europos Centrinis bankas (ECB), kurį mūsų šalyje atstovauja tas pats Lietuvos bankas. Tad ten dirbantys profesionalai gerai žino, kad tikslą „skatinti paklausą“ kėlė pats ECB ir kad tikslas buvo sėkmingai pasiektas. O prekių ir paslaugų paklausą lemiantis pinigų kiekis Lietuvoje buvo padidintas daugiau negu trečdaliu. Štai, iš kur ta „išsilaikiusi stipri paklausa“, į kurią ekonomika natūraliai atsakė kainų augimu.

Kritikos strėlės smigo ir į komercinius bankus. Jų pelnai finansų institucijų priežiūrą vykdančiam Lietuvos bankui pasirodė nepagrįstai išpūsti. Tiesa, Lietuvos banko specialistai ir vėl puikiai supranta pelnų atsiradimo šaltinį, įvardindami, kad „likvidumo perteklius augant pagrindinėms palūkanoms generuoja netikėtą grąžą“. Mintį verta pratęsti, paaiškinant, kaip prie šio perteklinio likvidumo prisidėjo ekspansinė pinigų politika.

Teigdami, kad komerciniai bankai nemoka adekvačiai aukštų palūkanų už indėlius, profesionalai galėtų prisiminti, kad indėliai ir apskritai taupymas neteko savo prigimtinio vaidmens dėl ECB vykdytos ekspansinės pinigų politikos. Tūkstantmečiais skiepyta taupymo dorybė neteko prasmės. Nenuostabu, kad finansų sistemai nebėra jokios ekonominės logikos didinti indėlių palūkanas ir pritraukti indėlininkų lėšas. Juolab, kai indėliai viršija paskolas, ką taip pat atskleidžia Lietuvos banko duomenys.

Kaltais paskelbti ir pensijų fondai, mat šie 2022 m. neužtikrino pageidaujamos grąžos. O ir kaip jie galėjo tokią grąžą užtikrinti, kai ekonomika (ir ne tik Lietuvoje), dešimtmetį pratinta prie nulinių palūkanų, turėjo adaptuotis prie centrinių bankų keliamų palūkanų tuo nelengvu metu, kai pasivijo karo pasekmės ir energetinis šokas. Nenuostabu, kad rinkos gerokai krito, akcijos nuvertėjo.

Kalbant apie augančias palūkanas, būtina priminti, kad ne komerciniai bankai jas didina savo nuožiūra, o ECB. Jo pradėtas palūkanų didinimas pasiekia visus kaip banga ir vis labiau šąlančioje ekonomikoje sukuria problemų ir mažiems, ir dideliems. Tad žmonių nuogąstavimai dėl palūkanų augimo yra visai pagrįsti, tik nepasitenkinimo taikiklis turėtų būti ne komerciniai bankai. Juk ne paslaptis, kad tuo pat metu, kai mums kėlė palūkanas, ECB tęsė pigių pinigų politiką pietų Europos šalims, baimindamasis dėl šių finansiškai neatsakingų šalių ateities. Vis dėlto vėliau pripažinęs veiksmų nenuoseklumą, nuo kovo ECB pradėjo mažinti per pandemiją padaugintą pinigų kiekį. Tačiau padidintų palūkanų naštą mūsų žmonės neša jau dabar. Proporcijos pinigų sistemoje – ekonomikos kraujagyslėse – yra pažeistos, ir visų dalyvių sveikatai iškilęs pavojus.

Sveikatos mūsų taupymo sistemai neprideda ir tokie dalykai kaip nuolatiniai pokyčiai kaupiamųjų pensijų sistemoje. Suskaičiuota, kad per devyniolika metų pensijų kaupimas buvo keičiamas 24 kartus. „Matyt, tikrai kažkas su tuo kaupimu negerai“ – įlenda į pasąmonę 25 keitimo pažadas, kaip koks 25 kadras. Ir net jeigu naujų pokyčių pavyks išvengti, juodas darbas jau padarytas. Abejonės pasėtos.

Lygiai taip nuolatinis verslo, kainų pagrįstumo ir pelnų linksniavimas veikia žmonių pasąmonę. Kaip 25 kadras. „Verslas – blogis, kainos – per aukštos“, – tuo Lietuvoje jau įtikėjęs daugelis. Bet juk mes visi vienas kitam esame pirkėjai ir pardavėjai, vartotojai ir paslaugų teikėjai. Juk ekonominę veiklą ir formuoja kiekvieno iš mūsų tikslas pirkti pigiau, o parduoti – brangiau. Dėl to mes nesame ir negalime būti patenkinti kainomis. Manipuliuoti tuo, kiršinant žmones yra pavojinga. O sukiršinti galima visus.

Kainos mus visus sieja: jei net neparduodame nieko, nustatome savo paslaugų ir darbo kainą. Todėl infliaciniai procesai, didinantys kainas, yra ypatingo visuomenės santarvės išbandymo metas. Infliacijos ištakų supratimas svarbus visuomenei ne todėl, kad atgręžtume kaltę į centrinius bankus, juolab kad šių vykdomą dosnių pinigų politiką pandemijos pradžioje daugelis sveikino. Tas supratimas svarbus, kad sustabdytume visuomenės kiršinimą. Juk nuolat kartojamas 25 kadras paneigia mūsų pagrindinį įstatymą – Konstituciją. Kiek žmonių Lietuvoje padėję ranką ant Konstitucijos, kovo 11-ąją prisiektų palaiką jos neginčijamą vertybę – „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.

Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.

2023 03 08 17:00
Spausdinti