Šių metų Nobelių dalybos be apdovanojimo paliko ne tik Donaldą Trumpą – tai nustebino turbūt tik jį patį, – bet ir jaunąją aplinkosaugos judėjimo žvaigždę, Švedijos moksleivę Gretą Thunberg. Ji itin ryškiai žibėjo viešojoje erdvėje ir buvo absoliuti lažybų dalyvių favoritė.
Net ir be Nobelio likusi G. Thunberg klimato kaitą iškėlė į svarbiausių diskusijų temų sąrašą. „Kaip jūs drįstate! Savo tuščiomis kalbomis jūs pavogėte mano svajones ir mano vaikystę!“ – kas negirdėjo tūžmingos G. Thunberg kalbos Jungtinių Tautų pasaulio lyderių susitikime?
G. Thunberg – gal ir vaikas suaugusiųjų pasaulyje, laužantis nusistovėjusias diskusijos taisykles, bet jos aistra – neabejotina. Plačiai žiniasklaidoje nušviesta jos kelionė per Atlantą aplinkos neteršiančia jachta – galbūt ir parodomasis, bet iškalbingas pavyzdys tiems, kurie būdami kovos su klimato kaita ambasadoriais nenori aukoti nė dalelės asmeninių patogumų.
1500 privačių lėktuvų į Davosą šiemet atskraidino pasaulio galinguosius padiskutuoti dėl visuotinio atšilimo. Štai Didžiąją Britaniją neseniai supurtė pykčio banga, kai basakojis princas Harry nuo scenos auklėjo pasaulio bendruomenę „Google“ bendrovės surengtame klimato kaitos renginyje. Juodojo humoro mylėtojai britai šaipėsi iš princo žodžių, kad mintys apie apverktiną pasaulio būklę jam rytais trukdančios išlipti iš lovos: „Pabandyk neišlipti iš lovos, kai esi vieniša motina, dirbanti dviejuose darbuose, o namie laukia du alkani vaikai!“
Panašios mintys ir Lietuvos vairuotojų galvose, kuriems valdžia, prisidengdama aplinkos tarša, bruka naujus automobilių mokesčius ir didesnius degalų akcizus. Ta pati valdžia, kurios visureigiai ir limuzinai, beje, dažnai nuomojami už kanceliarinėms išlaidoms skirtas lėšas, vos telpa Seimo aikštelėje. Apie būtinybę keliasdešimt eurų mokėti už seną dyzeliuką neįperkantiems naujesnio automobilio aiškina politikai, tik vakar į Seimo rūmus įžengę iš bene labiausiai aplinką teršiančios veiklos – žemės ūkio. Retas kuris iš mūsų parlamentarų ūkininkų iki patekdami į Seimą vertėsi aplinką tausojančiu ūkininkavimu. Atrodo, kad kai lietuviškoje diskusijoje apie klimato kaitą kalba pasisuka apie asmeninį indėlį, dažnai apsiribojama požiūriu „ne mano kiaulės, ne mano pupos“.
Taip galvoja ne tik politikai, bet ir kai kurie aplinkosaugos aktyvistai, manantys, kad taršos mokesčių nebuvimas ar jų dydis yra problemos šaknys. Didesniais mokesčiais norima priversti parduoti senus automobilius, visus persodinti į viešąjį transportą. Bet nesusimąstoma, kad būtent mokesčio dydis ateityje gali tapti kliūtimi persėsti į mažiau taršų, naujesnį automobilį. O viešasis transportas – ne panacėja, pavyzdžiui, gyvenantiems regionuose ir kas rytą automobiliu vykstantiems į darbovietę už keliasdešimties kilometrų.
Jei ateities distopijoje mūsų palikuonims tektų ieškotis naujų namų visatoje, transparantai ir politikų pažadai būtų menka paguoda.
Degalų akcizas lietuviams – vienas brangiausių visoje ES. To galbūt nematyti skaičiuojant eurais, bet pažiūrėjus į mokesčio santykį su gyventojų pajamomis ir tai, kaip kontrabandiniai degalai plūsta į mūsų šalį iš rytų – peizažas daug niūresnis. Tad kova su klimato kaita pasitelkiant mokesčius dažnai panaši į kovą su vėjo malūnais. O juk vėjo malūnai, ir ne tik jie, bet ir kitos modernios technologijos, kurias sau gali leisti labiau išsivysčiusios šalys, yra vienas problemos sprendimų.
Galiausiai grįžkime prie G. Thunberg. Kokią žinutę ji neša? Tai – neabejotinas kaltinimas ankstesnėms kartoms ir dabartiniams politikams. Bet kiek šioje žinutėje yra vietos asmeninei atsakomybei? Laikas parodys. Tikėkimės, kad iš devynis mėnesius truksiančios kelionės po Šiaurės ir Pietų Ameriką G. Thunberg ir grįš aplinkai draugišku būdu. Dalis jos komandos, beje, visgi turėjo skristi į JAV, kad parplukdytų saulės elementų varomą jachtą.
Svarbu ir tai, kad kol G. Thunberg penktadienius leido su plakatu piketuodama prie Švedijos parlamento, jos klasės draugai ir bendraamžiai visame pasaulyje pamokų metu bandė įminti organinės chemijos, atomo sandaros ir bangų judėjimo paslaptis.
Nors G. Thunberg žinia skambėjo garsiausiai, Nobelio taikos premija tyliai džiaugiasi ilgus metus trukusį konfliktą su kaimyne Eritrėja nutraukęs Etiopijos premjeras Abiy Ahmedas. Nobelius gavo ir mokslininkai, tiriantys ląstelių reakcijas į deguonį, analizuojantys Žemės vietą kosmose bei sukūrę ličio jonų bateriją. Jų išradimai – gyvybės Žemėje, visatos vystymosi studijų pagrindas. Be naujoviško tipo baterijos šiuolaikinis mobilus pasaulis būtų neįsivaizduojamas – žinutės apie aplinkosaugos svarbą jame keliautų mėnesius.
Ilgamečiais milžiniškų pastangų pareikalavusiais tyrimais paremti šių mokslininkų darbai teikia viltį net blogiausio scenarijaus atveju – to, kuriame G. Thunberg žinutė būtų tik trumpas žmonijos sąmonės nušvitimas. Jei ateities distopijoje mūsų palikuonims tektų ieškotis naujų namų visatoje, transparantai ir politikų pažadai būtų menka paguoda. Tad šie mokslininkai – tikrieji ateities herojai ir tikrasis pavyzdys.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė.
