Vokiečių filosofas Hegelis parodė, kad sąmonė yra tiesos kriterijus, o ne įvairių liudytojų pasakyti žodžiai. Juk žmonės kalba daug dalykų, o ypač politikai įprastai būna įgudę tiesą maskuoti žodžiais ir jų raizgalynėmis. Daug dalykų yra žadama, nemažai jų taip ir neišpildomi, bet tarsi panardinami į užmarštį. Kadaise pažadais įtikėjusieji laikui bėgant atleidžia geradariais save skelbusiems politikams, nes šie daug prikalba ir užburia. Taip tiesa supainiojama su nuomone, o seni pažadai užverčiami šūsnimis žodžių ir įmantria retorika.
Viešojoje erdvėje, kuri dažnai sutampa su masinių medijų kanalais, skaitytojams dažnai tenka susidurti su jau iš anksto suformuotomis nuomonėmis, ir netgi netiesiogiai mėginama įteigti, kad jos yra bendros ir priklauso mums visiems. Pavyzdžiui, Anglijoje kai kuriuose populiariuose dienraščiuose dažnai rašoma, kad karalienė išgyvena ir liūdi, nes, koronavirusu susirgus vienam karališkosios šeimos nariui, jai teko palikti savo rezidenciją ir saviizoliacijos laikotarpiui persikelti Vindzoro pilį.
Tam tikros linijos besilaikančių žiniasklaidos platformų, kaip antai BBC ar bulvarinio dienraščio „The Sun“, kanaluose neretai išvysite straipsnių, apeliuojančių į skaitytojų užuojautą ir bandančių kurstyti prieraišumą karalienei. Žmonėms peršamas neva jų pačių neišblėstantis meilės perteklius jai, o kiekviena drama, susijusi su karališkąja šeima (pavyzdžiui, princo Harry ir jo žmonos Meghan sprendimas išsikraustyti gyventi į Santą Barbarą), pateikiama kaip skaitytojus sukrečianti žinia – aprašomi dramatiniai šeimos narių sprendimų posūkiai ir įtampos.
Štai princo Harry pasiryžimas palikti Jungtinę Karalystę yra nušviečiamas kaip dramatiškas, nes iškeliama dilema dėl jo būsimo pragyvenimo šaltinio (beje, princo ir jo žmonos turtas apytikriai vertinamas 30 mln. JAV dolerių) bei karališkosios šeimos nario privilegijų netekties. Iškeliamas klausimas ir dėl jų asmeninės apsaugos – tuo viešųjų ryšių tikslais puikiai pasinaudojo Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas. Jis teigė, kad Jungtinės Valstijos neapmokės princo asmeninės apsaugos išlaidų. Kai šiuo atveju antraeiliai dalykai iškeliami kaip svarbiausi (kas drįstų teigti, kad multimilijonieriaus princo asmens apsaugos neturėtų finansuoti Jungtinės Valstijos?), iškyla klausimas‚ apie ką ir kodėl iš tiesų čia kalbama? Juk aptuštėję Bakingamo rūmai, kai karalienė pasitraukė į Vindzoro pilį, turėjo vieni stoti prieš didelę minią žmonių, kurie priešais rūmų vartus be perstojo skandavo „Pedofilas!“. Ši skanduotė yra aliuzija į karališkajai šeimai priklausančio princo Andrew sekso skandalą. Kaip išaiškinta, Andrew daug kartų naudojosi nepilnamečių merginų seksualinėmis paslaugomis, kurios buvo suteiktos tarpininkaujant dabar jau paslaptingai žuvusiam ir neigiamą reputaciją turinčiam amerikiečiui Jeffrey Epsteinui. Toks įvaizdžio nuokrypis nuo oficialios linijos negailestingai sutepė karališkosios šeimos aureolę. Ji, atsidūrusi išsilakstymo po visą pasaulį procese, turėjo imtis klasikinių viešosios nuomonės formavimo priemonių ir taip atitolinti tiesą apie dezintegraciją.
Taigi, viešosios nuomonės formuotojai siekia grąžinti (net kai tai nebeįmanoma!) skaitytojus prie oficialios pasakojimo linijos ir galinguosius vaizduoja kaip pažeidžiamus, nukentėjusius ir reikalingus pagalbos. Įvairiuose straipsniuose ir reportažuose mėginama sukurti prielankumo, nemurmėjimo ir kitokias pasyvias ar net pritariančias laikysenas. Taip nuomonių formuotojai iš tiesų tariasi kalbantys už jus. Jie mėgina parduoti nuomonių paruoštines, vildamiesi, kad pastarosios bus jūsų bent laikinai priimtos kaip savos. Galbūt net prisidėsite prie žinių dauginimo kalbėdami apie jas su kitais žmonėmis ir taip konkrečią nuomonę pakylėsite ligi tarsi tiesos lygmens.
Tačiau nuomonės paplitimas, pasak Hegelio, nėra tiesos kriterijus. Viena nuomonė nevirsta labiau teisinga kitos atžvilgiu tik dėl to, kad ja įtiki daugiau žmonių. Veikiau skirtumas tarp tiesos ir nuomonės yra kokybinis. Jeigu viešai išsakyti teiginiai atlaiko laiko išbandymą, yra nuoseklūs, neprieštaraujantys jų autoriaus veiksmams ir vėliau išsakytoms mintims, jie gali pretenduoti į tiesą. Reikėtų nepamiršti, kad Hegelis susiejo istorinį laiką su sąmonės išsiskleidimu. Todėl šia prasme laikas yra sąmonė. Kad suprastume konkrečią tiesą, mums reikia įdėti pastangų, stebėti, studijuoti, domėtis, gal net keliauti, kartu tai reikalauja laiko, kad iš atskirų momentų surinktume juos siejančią idėją.
Įsivaizduokime, prezidentas Gitanas Nausėda viešai paskelbia, kad Astravo atominė elektrinė yra politinė ir fizinė hibridinio karo grėsmė regionui, bet kartu už uždarų durų pasirašo dokumentus, patvirtinančius Lietuvos pasiryžimą pirkti šios elektrinės generuojamą energiją. Tokiu atveju jo kalba neatitiktų tiesos kriterijaus. Ir čia nereikia mokslinio pagrindimo. Net ir buities darbais be galo užsiėmusio žmogaus sąmonė tokį kalbos ir veiksmų nesuderinamumą (jei tik pakeltų akis pažiūrėti!) išvystų kaip melą.
Visgi šiandien laikas yra reliatyvus. Sąmonės pasireiškimas istoriniame laike kaip linijoje jau nebeatspindi visos tikrovės. Filosofas Hegelis prieš du šimtus metų galėjo tapatinti sąmonę su istoriniu laiku, o dabarties pasaulis tokią sampratą iš dalies paneigė. Visuomenė, pergyvenusi erdvėlaikio koncepciją, Alberto Einsteino reliatyvumo teoriją, interneto tapimą kasdieniu dalyku, globalizaciją ir genetikos mokslų atradimus, susidūrė su klausimu „apie kieno laiką kalbame?“. Nors vis dar užtrunkame, kol studijuojame, renkame informaciją ir atpažįstame tam tikras tiesas, sąmonė nebėra tik fiziškai mūšio lauke pasireiškiančio istorinio laiko atitikmuo. Jos samprata išsiplėtė ir jau apima kompiuterinius žaidimus, interneto socialines platformas, greitas keliones lėktuvais globaliame pasaulyje, naujų politinių organizacijų, kaip Europos Sąjunga, formavimąsi ir t. t.
Jeigu laikysimės Hegelio sampratos apie laiko ir sąmonės santykį, tai žmonės, pavyzdžiui, kurie valdo galingas korporacijas ir neribotus finansinius išteklius, galėdami laisvai judėti ir įgyti bet kokių egzistuojančių žinių, yra tarsi iš ateities (diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos atveju šitai ne(be)galioja). Nors internetas sumažino informacijos prieinamumo atskirtį, visgi patys turtingiausieji savo žiniomis neretai stipriai lenkia ilgas valandas dirbančius ir minimalią algą gaunančius žmones. Taip yra todėl, kad pastarieji turi daug mažiau laiko ir galimybių pažinti pasaulį.
Pavyzdžiai iš istorijos rodo, kad turintys privilegiją prieiti prie tam tikrų žinių pasirenka vieną iš dviejų kelių – jie arba mėgina visaip (įskaitant politinę propagandą ir dezinformaciją) sutrukdyti kitiems žmonėms išvysti dalykus iš jų perspektyvos (Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos atvejai), arba kaip prancūzų enciklopedistai ir viešieji intelektualai siekia priartinti pokyčius visuomenėje (tokius kaip Didžioji Prancūzijos revoliucija), kai suteikiant galimybę prieiti prie žinių nugrindžiamas kelias į režimo nuvertimą.
Paradoksalu, kad Baltarusijoje prieš dvidešimt šešerius metus diktatorius A. Lukašenka, daugelio gyventojų požiūriu, galėjo atstovauti tiesai. Šiuo atžvilgiu jis buvo progresyvus. Visgi tam tikru savo valdymo etapu jis pradėjo nebeatitikti istorinio laiko dvasios, o galiausiai stabdyti jos vystymąsi.
Priešindamasis Baltarusijos gyventojų politinei pozicijai, išreikštai prezidento rinkimuose ir masiniais protestais prieš sufalsifikuotus balsavimo rezultatus, diktatorius juos viešai vadino bedarbiais, alkoholikais, žiurkėmis. Tačiau jis neapsiribojo tokiais epitetais, taip pat apeliavo į populiarų naratyvą teigdamas, kad „baltarusiai yra taikūs žmonės, kuriems nebūdinga eiti protestuoti į gatves“.
Per trumpą laiką režimas išmėgino įvairias propagandos atakas prieš savo piliečius ir šalis kaimynes; jis griebėsi įtikinėjimo, jog protestus kursto Lietuvos bei Lenkijos valstybės, be to, siekė retoriškai nupiešti demoralizuojančius porevoliucinio chaoso vaizdus pasitelkdamas Maidano Ukrainoje pavyzdį kaip, Kremliaus ir Baltarusijos režimų manymu, neigiamą įvykį šios šalies istorijoje. Paradoksalu tai, kad iš pradžių savo rankose turėjęs Baltarusijos laiką jos prezidentas galiausiai buvo pralenktas pačių šalies gyventojų. Piliečiai, kadaise žiūrėję į A. Lukašenką kaip į šalies politinį vedlį, masiniais protestais išreiškė valią išrinkti naują lyderį.
Diktatoriškuose režimuose atsispindintis prarastas gyventojų laikas pastarąjį dešimtmetį sparčiai susigrąžinamas: Arabų pavasaris, Maidanas Ukrainoje, masiniai protestai Honkonge ir vis dar aktyvūs šimtatūkstantiniai protestai Baltarusijoje yra tik keli išaugusio sąmoningumo pavyzdžiai. Kadangi sąmonė yra savo pačios kriterijus, ilgainiui ji praryja kadaise jai iš išorės primestą tiesą ir taip parodo ją buvus tiktai nuomone.
