Asmeninis archyvasKonkrečios istorijos, kad kai kuriose ne lietuvių kalba dėstančiose mokyklose tvyro prokremliškos ir Lietuvai priešiškos nuotaikos, paskatino diskusijas, gal jau laikas atsisakyti mokyklų, kuriose iki šiol dėstoma rusų ar lenkų kalba?
Motyvacijos pridėjo ir kaimynų sprendimai. Latvija prie mokymo tik valstybine latvių kalba pereis per trejus metus. Estija užtruks šiek tiek ilgiau. Latviai ir estai elgiasi drąsiau, nes šiose šalyse rusakalbių dalis nepalyginti didesnė, nei lenkų ir rusų Lietuvoje kartu sudėjus. Kaimynų neišgąsdino ir rizika, kad šiuos sprendimus Vladimiro Putino režimas ir Kremliaus propaganda vėl pavers tariamų rusakalbių teisių pažeidimų įrodymais.
Tad kodėl Lietuva mindžikuoja vietoje? Atsakymas itin paprastas ir banalus. Kam daryti, kai gali nedaryti? Tai natūrali valdininkijos ir subiurokratėjusių politikų reakcija – vieni nori nustumti sprendimus neapibrėžtai ateičiai, kiti – kitai kadencijai, kai valdžioje, tikėtina, bus politiniai oponentai.
Lietuva, palyginti su Latvija ir Estija, turi vieną ypatybę – čia yra ne tik rusų, bet ir lenkų kalba mokančių mokyklų, o pastarųjų netgi daugiau: lenkiškai dėstoma 40-yje mokyklų, rusiškai – 28. Dar penkiolikoje mokyklų dėstoma įvairiais dviejų ar trijų, įskaitant ir lietuvių, kalbų deriniais. Šis iš viso 92 mokyklų tinklas gana sparčiai tirpo – nuo 2020-ųjų lenkiškai dėstančių mokyklų sumažėjo šešiomis, rusiškai – viena. Tiesa, ypač pastarosios dabar sulaukė mokinių antplūdžio – anksčiau jas lankė 12 tūkst., o dabar – 13 tūkst. vaikų, prisijungus karo pabėgėliams iš Ukrainos ir emigrantams iš Baltarusijos.
Būtent lenkiškos mokyklos slopina politikų užmojus, nes tai gali sukelti priešišką Lenkijos reakciją, o ši šalis – strateginė Lietuvos partnerė.
Yra ne vienas stiprus argumentas, kodėl valstybinėse mokyklose turi būti pereinama prie dėstymo tik lietuvių kalba.
Yra ne vienas stiprus argumentas, kodėl valstybinėse mokyklose turi būti pereinama prie dėstymo tik lietuvių kalba. Pirmiausia, tai užtikrintų geresnę mokymosi kokybę tautinių mažumų vaikams, suteiktų daugiau šansų studijuoti aukštosiose mokyklose ir užsitikrintų geresnes karjeros galimybes. Nepatenkintas gyvenimu, mažai uždirbantis žmogus gal ir netampa nacionaline grėsme, bet mažiau naudingas ir mažiau lojalus tai jau tikrai.
Antra, į Lietuvą atvykus dešimtims tūkstančių ukrainiečių, baltarusių ir tų pačių nuo V. Putino represijų bėgančių rusų, jų integracija tampa labai svarbi. Būkime realistai, karas Ukrainoje gali trukti dar ne vienus metus, brutalus režimas Baltarusijoje greičiausiai gyvuos tol, kol laikysis jo globėjai Maskvoje. Tai gali tęstis netgi po to, kai V. Putinas ar Aliaksandras Lukašenka, o gal ir abu, atsisveikins su šiuo pasauliu, kuriam padarė tiek blogo. Tad lietuviškas mokyklas lankantys ukrainiečių ir baltarusių vaikai Lietuvoje liks ilgam, o gal net visam gyvenimui. Mokydamiesi lietuviškai jie ir patys greičiau adaptuotųsi Lietuvoje, ir paskatintų savo tėvus – jaunus ir darbingus atvykėlius.
Lenkiją, pateikus logiškus argumentus, irgi būtų galima nuraminti – juk svarbiausia švietimo sistemoje turėtų būti vaikai, o jei jiems lietuvių kalba užtikrinamas geresnis išsilavinimas, tai visi kiti argumentai – tik politinės spekuliacijos. Naikinti rusiškas, bet palikti lenkiškas mokyklas būtų klaida, nes ir vienas, ir kitas lanko Lietuvos piliečiai, o juos diskriminuoti tautinės kilmės pagrindu – nusikaltimas. Nors kai kurie politikai ir sukurpė tokių išradingų terminų, kaip „NATO priklausančių šalių kalbos“.
Tarp politikų atsirado ir rusiškų bei lenkiškų mokyklų gynėjų – esą tai kone konstitucinė garantija. Silpnas argumentas. Sovietmečiu rusiškų mokyklų būta kone kiekviename tuomečiame rajono centre, bet jos sunyko dėl mažo mokinių skaičiaus. Rusų šeimų dar liko, bet jų palikuonių „kostitucinės“ teisės mokytis gimtąja kalba nieko iki šiol nejaudino.
Perėjimą tik prie dėstymo valstybine kalba pradėjusi Latvija jau pateikia keletą išvadų. Yra nepatenkintų mokytojų, ypač tų, kurie iki šiol neišmoko pakankamai gerai latviškai, kad galėtų šia kalba dėstyti matematiką ar geografiją. Dalį mokytojų tai paskatino anksčiau išeiti į pensiją, o mokyklų vadovams skauda galvą, kas juos pakeistų. Nespėta laiku atspausdinti vadovėlių, biudžete trūksta pinigų – tradiciniai pasiteisinimai, kai reikalų imasi valstybės institucijos, ar Lietuva tai būtų, Latvija ar bet kuri kita šalis. Yra pasipiktinusių tėvų, kuriems kartu su vaikais teks mokytis kalbėti latviškai. Bet kur nėra kuo nors besipiktinančių tėvų?
Šios, ir kitų, reformos tikslas turėtų būti vaikai ir geresnė jų ateitis. Bet kaip įprasta mūsų švietimo sistemoje, vaikų gerovė lieka tėvų, mokytojų, biurokratų ir politikų interesų paraštėse.
Ovidijus Lukošius yra IQ ir Alfa.lt vyriausiasis redaktorius
