„Mylėk savo kaimyną. Mylėk svetimšalį. Išgirsk šauksmą to, kuris kitu atveju nebūtų išgirstas. Išlaisvink vargstančiuosius nuo jų skurdo. Rūpinkis visų orumu. Tegu tie, kurie turi daugiau, nei jiems reikia, pasidalija tuo su kitais. Pamaitink alkstantį, priglausk benamį, gydyk tuos, kurių kūnas ar siela serga. Kovok su neteisingumu, kad ir kas jį skleistų, kad ir prieš ką jis būtų nukreiptas. Daryk tai todėl, kad būdami žmonėmis mes esame siejami žmogiškojo solidarumo sandoros, nepaisant mūsų odos spalvos, kultūros, socialinio sluoksnio ar tikėjimo“, – taip įvade į savo naujausią knygą „Moralė: atkuriant bendrąjį gėrį susiskaldymo laikais“ rašo filosofijos mokslų daktaras rabinas Jonathanas Sacksas.
Knygoje autorius kalba apie tai, kad šioms moralinėms normoms šiandien iškilusi reali grėsmė. Jis rašo apie tai, kokią žalą Vakarų visuomenėms padarė bendrojo gėrio sunykimas akcentuojant tik individualizmą arba, tiksliau tariant, tai, ką sociologas Vytautas Kavolis įvardijo „privatizmo“ sąvoka. Individualistas turi savo tikslą ir reikalauja laisvės nuo kolektyvo tam, kad galėtų realizuoti šį tikslą ir jį padovanoti visuomenei. Tai gali būti meno kūrinys, mokslinis atradimas, tobulesnis gamybos būdas ir t. t. Individualistui vis dėlto rūpi visuomenė, kurios labui jis ir įprasmina savo laisvę, o privatistui laisvės reikia tik dėl savęs paties – jis nenori nieko sukurti, prie nieko prisidėti.
Taigi būtent toks privatizmas, kai individas siekia kuo didesnės pasirinkimo laisvės kartu bandydamas pasirinkimo padarinius perkelti kam nors kitam – valstybei arba rinkai, – anot J. Sackso, ir atvedė prie socialinio visuomenės audinio nykimo ir pavojaus laisvai visuomenei. Laisva visuomenė yra moralinis pasiekimas, kuriam gimti neužtenka tik laisvosios rinkos ir liberalios demokratijos institutų. Rinka kalba apie gerovės kūrimą ir paskirstymą, politika byloja apie galios paskirstymą ir legitimaciją. Trečias dėmuo, moralinė sistema, kalba apie visuomenės balsą mumyse, „mes“, kuris kalba kiekviename „aš“. Vieni tą balsą įvardija kaip sąžinę, kiti kaip papročius ir tradicijas, dar kiti kalba apie prigimtinį įstatymą ar Dievo žodį.
Autorius atskleidžia, kaip nykstant trečiajam dėmeniui mus užvaldo ekonomistinis mąstymas, viską traktuojantis tik kaip prekę ir troškimų patenkinimą, arba politiniai galios žaidimai, kai, augant susvetimėjimui, politika vis dažniau virsta nulinės sumos žaidimu, kuriame siekiama primesti savąją valią. Pirmieji du dėmenys apima rinkos ir valstybės sritis, o trečiasis, bylojantis apie moralinę sistemą, kalba apie pilietinę visuomenę, kur mes susitinkame ne kaip vartotojai ar galios žaidimo dalyviai, tačiau kaip lygūs piliečiai, dialogu kuriantys bendrabūvį ir pasidalijantys atsakomybe už jo puoselėjimą.
