Asmeninis archyvasKaras Artimuosiuose Rytuose daugeliui lietuvių vis dar atrodo tolimas — lyg dar vienas degantis horizontas, matomas tik televizoriaus ekrane. Tačiau ekonomikoje atstumai yra gerokai mažesni. 2026 m. kovo pradžioje po JAV ir Izraelio smūgių Iranui konfliktas iš regioninio saugumo temos virto grėsme pasaulinei prekybai. Iranui grasinant tęsti naftos blokadą, dėmesys krypsta į Hormuzo sąsiaurį — vietą, per kurią įprastai juda apie penktadalis pasaulio naftos tiekimo. Kai pradeda virpėti šis mazgas, virpa ne tik Artimieji Rytai — virpa ir Lietuvos kainų lūkesčiai.
Svarbu suprasti, kad ekonominį smūgį sukelia ne vien bombos. Karas kainas kelia tada, kai išauga rizika laivybai, draudimui ir tiekimui. Todėl pasaulio rinkos šiandien stebi ne tik raketų trajektorijas, bet ir tankerių maršrutus, draudikų apetitą bei perdraudimo kainą. Tai, kad JAV Tarptautinė plėtros finansų korporacija 2026 m. kovo 6 d. paskelbė 20 mlrd. dolerių jūrinio perdraudimo planą Persijos įlankos prekybai atgaivinti, yra labai iškalbingas signalas: problema jau nebėra vien karinė, ji tapo ir komercinė. Kitaip tariant, pasaulio energijos arteriją šiandien spaudžia ne tik patrankos, bet ir rizikos skaičiuoklės.
Naftos rinka į tai sureagavo akimirksniu. Kovo 9 d. „Brent“ nafta buvo perkopusi 100 dolerių ribą, o kovo 10 d., po Donaldo Trumpo užuominų apie galimą deeskalaciją, smuko iki 92,68 dolerio už barelį. Tačiau būtent toks šokinėjimas ir yra bloga žinia. Jis rodo ne stabilizaciją, o itin jautrią rinką, kurioje vienas pareiškimas gali nubraukti kelis dolerius, o vienas incidentas — juos sugrąžinti su kaupu. „Saudi Aramco“ vadovas Aminas Nasseris jau viešai įspėjo apie „katastrofiškas pasekmes“ pasaulio rinkoms, jei laivyba per Hormuzą greitai neatsinaujins. Tai nėra vien naftos pramonės atstovų retorika. Tai įspėjimas, kad energetinis šokas gali persimesti į aviacijos, chemijos, žemės ūkio ir transporto sektorius.
Europa į tokį smūgį žengia ne pačios geriausios būklės. Europos Komisija dar 2025 m. lapkritį prognozavo, kad 2026 m. infliacija Lietuvoje turėtų sulėtėti iki maždaug 2,9 proc., o viena svarbiausių šios prognozės prielaidų buvo santūresnės energijos kainos. Jei dėl Artimųjų Rytų karo tai nebegalios, bus sunku tikėtis ramesnio 2026-ųjų scenarijaus. Po karo Ukrainoje Europa jau išmoko, kad energijos rinkose „laikina“ dažnai reiškia ne savaitę, o visą kainodaros sezoną. Todėl naujas kainų šokas skausmingai atsilieptų tiek verslui, tiek vartotojams, tiek centriniams bankams.
Lietuvą šis poveikis pasiekia trimis kanalais. Pirmasis — degalai ir logistika. Mums nereikia tiesiogiai pirkti naftos iš Irano, kad pajaustume pasekmes: pakanka to, kad kyla pasaulinė rinkos kaina, o transporto ir draudimo grandinė brangsta. Antrasis — infliacija. Brangesni degalai reiškia brangesnį vežimą, brangesnį žaliavų atgabenimą ir galiausiai didesnį spaudimą kainoms. Trečiasis — lūkesčiai. Kai verslas ima tikėti, kad energija ir logistika bus brangesnės ilgiau, nei tikėtasi, atsargumas virsta mažesnėmis investicijomis. Tai ypač pavojinga nedidelei atvirai ekonomikai. Kitaip tariant, karas prie Hormuzo Lietuvoje pirmiausia pasirodo ne žemėlapyje, o kuro kolonėlėse, produktų savikainose ir kainoraščiuose.
Tačiau yra ir dar viena, rečiau aptariama grandis — valstybės biudžetas. Lietuva jau yra pasitvirtinusi 2026 m. biudžetą su rekordiškai aukštu gynybos finansavimu: 4,8 mlrd. eurų, arba 5,38 proc. BVP. Tai istoriškai reikšmingas ir saugumo požiūriu logiškas sprendimas. Tačiau kartu tai reiškia, kad fiskalinė erdvė tampa siauresnė ir brangesnė. Europos Komisija Lietuvai jau 2026 m. prognozavo 2,6 proc. valdžios sektoriaus deficitą. Jei prie šios padėties prisidėtų naujas energijos ir infliacijos šokas, biudžeto manevro laisvė dar labiau sumažėtų. Valstybei vienu metu reikėtų finansuoti saugumą, amortizuoti socialinę įtampą ir kartu neperdeginti finansų. Tai jau ne vien užsienio politikos, bet ir ekonominės strategijos klausimas.
Todėl šio konflikto esmė Lietuvai nėra vien klausimas, kas laimės karinę dvikovą ar kuris naratyvas nugalės informacinėje erdvėje. Esminis klausimas — trukmė. Jei laivyba ir draudimo pasitikėjimas atsistatys greitai, poveikis gali likti nemalonus, bet ribotas. Jei ne, laikinas kainų šuolis gali virsti platesniu infliaciniu ir fiskaliniu spaudimu. Būtent čia susitinka geopolitika ir finansai: karas vyksta toli, bet jo pasekmės pasiekia ir mūsų ekonomiką. Net JAV 20 mlrd. dolerių perdraudimo schema rodo, kad rinka nebesitiki vien greito karinio sprendimo.
Tikrasis klausimas Lietuvai šiandien nėra, ar galime sustabdyti karą Artimuosiuose Rytuose. Negalime. Tikrasis klausimas — ar turime planą, kaip apsaugoti savo ekonomiką nuo dar vieno importuoto kainų smūgio tuo metu, kai saugumo sąskaita jau ir taip yra istoriškai didelė. Trumpas sukrėtimas būtų nemalonus, o ilgesnis taptų rimtu egzaminu visai mūsų ekonominei strategijai. Tokiuose egzaminuose neužtenka vien stebėti pasaulį — reikia turėti savo atsakymą.
Dr. Arūnas Burinskas yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas
