Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, gegužės 30 d.


KOMENTARAS
Karo metinės: Lietuvos ūkio randai ir pergalės
Indrė Genytė-Pikčienė
Žygimantas Gedvila/BNS
I. Genytė-Pikčienė.

Karas skaičiuoja metus. Atrodo, kažkiek prisitaikėme, nejučia leidome sau atbukti. Atsiribojome nuo aštraus suvokimo siaubo, nes jis paralyžiuoja bejėgyste, kurios dabar sau leisti tiesiog negalime. Ir net tokiame kontekste, kuomet geopolitinis neapibrėžtumas niekur nedingo, funkcinio aiškumo kasdien vis daugiau. Verslas turi suktis ir iš mikro lygmens problemų sprendimų lipdyti makro rezultatą. O jis, nepaisant neprognozuojamų šokų virtinės, tikrai visai neblogas.

Karinis kliūčių ruožas

Nors Lietuvos ekonomika jau 2014 m. buvo nukarpiusi didžiąją dalį ją su rusija siejančių ekonominių bambagyslių, šios šalies invazija į Ukrainą ištrynė bet kokią pilką zoną, kuri pateisintų tolesnius verslo santykius. Teko greitai reaguoti, persiorientuoti ir atremti ne vieną, o net keletą šokų vienu metu ir staigiai prisitaikyti.

Dėl karo Lietuva neteko santykinai pigių ir geografiškai patogių žaliavų importo kanalų. Iki karo iš Rytų vežėmės metalus, armatūrą, statybines medžiagas, energetikos nešėjus, medieną ir daugelį kitų žaliavų bei tarpinio vartojimo prekių. Šis srautas iki karo buvo patogus dėl konkurencingos kainos ir trumpų logistikos distancijų. Tuo naudodamiesi šiek tiek lengviau valdėme pandemijos ir karantinų išbalansuotų tiekimo grandinių spazmus. Karas visa tai pakeitė pernakt ir teko ieškoti alternatyvų pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis.

Su geležinkelių ir uosto trąšų drama 2021 m. pabaigoje, o ilgainiui ir dėl tiesioginių sankcijų teko atsisakyti iki tol puoselėtos transporto koridoriaus tarp Rytų ir Vakarų etiketės. Tiek uosto-geležinkelių tandemas, tiek privačios įmonės buvo priversti šią nišą pamiršti ir persiorientuoti. Uždavinys sudėtingas, nes agresorės rusija ir baltarusija Lietuvos re-eksporto struktūroje vis dar vaidino itin reikšmingą vaidmenį: re-eksportas į rusiją sudarė 26 proc. viso re-eksporto, o į baltarusiją – 7 proc. Ilgalaikis konkurencinis pranašumas ir įdirbis tranzito srityje tapo gėda į šias šalis vis dar srūvant tranzitiniams prekių srautams jei ne tiesiogiai, tai aplinkiniais keliais.

Abi kariaujančios valstybės – svarbios žemės ūkio žaliavų rinkų žaidėjos, o rusija – viena didžiausių naftos išgavėjų ir eksportuotojų. Taigi karas tarp šių šalių dar labiau padidino dirglumą žaliavų rinkose ir katalizavo infliacijos šoką. Lietuvoje infliacija pasiekė nuo praeito amžiaus neregėtas aukštumas ir tapo rimtu iššūkiu gyventojams, įmonėms ir viešiesiems finansams. Gyventojų perkamoji galia pirmąkart per daugiau nei dešimtmetį reikšmingai susitraukė, realus darbo užmokestis smuko beveik dešimtadaliu. Džiugu tai, kad šį išorės šoką lietuviai pasitiko sparčiu atlyginimų augimu, sveika darbo rinkos inercija ir sukaupę rekordines finansines atsargas, o Vyriausybė – turėdama fiskalinės manevro laisvės iš dalies amortizuoti žalingą šio išorinio šoko įtaką ekonomikai.

Tiesa, karo ir agresorių kaimynystės reputacinė žala ir poveikis verslo aplinkai – liga, kurios nepavyks išgydyti skalpeliu, su ja teks išmokti gyventi. Karas Europoje, yra struktūrinis tektoninis lūžis iki tol veikusiame mus supančio pasaulio saugumo suvokime. Pokytis, kuris turės ilgalaikių pasekmių. Kol jis nesibaigs rusijos žlugimu ir šis režimas grasins ir gąsdins branduoliniais mygtukais, visiškai grįžti į normalų įprastą gyvenimą nepavyks, nes vis teks įskaičiuoti ir vadinamuosius ribinius planus bei blogiausius scenarijus. Lietuvai karo ir agresorių kaimynystė kainuoja tiesiogiai papildomą rizikos dedamąją. Nuolat rusenantis nestabilumas nuodija verslo klimatą, veikia ne tik investuotojų lūkesčius bei sprendimus, bet ir pačių gyventojų ir įmonių pasirinkimus, o juose saugumas - labai aukštas prioritetas.

Šią žiemą gamta pasirinko teisingą pusę

Rusijos karas Ukrainoje apnuogino Europos, o drauge ir Lietuvos energetinį pažeidžiamumą: didžiulę priklausomybę nuo iškastinio kuro ir geopolitiškai nestabilių jo tiekėjų, nepakankamą vietinės elektros energijos generaciją iš alternatyvių išteklių ir per mažą tiekimo kanalų diversifikaciją. Liūdna ir apgailėtina, kad reikėjo tokios aplinkybės – karo – kad Europa pabustų ir pribręstų pokyčiams. Simboliška, kad Lietuva šioje srityje pademonstravo lyderystę ir tapo viena pirmųjų, atsisakiusių rusiškų dujų ir kitų energetikos nešėjų.

Vis dėlto, pagaliau Europa keičiasi. Vyksta negrįžtami žaliosios energetikos transformacijos procesai. Toks neišvengiamas ir staigus persiorientavimas – ekonomiškai skausmingas, brangus ir nepatogus, tačiau po šios šoko terapijos visas regionas taps gerokai atsparesnis, savarankiškesnis, žalesnis, tvaresnis ir konkurencingesnis.

Ir kol kas gamta – teisingoje pusėje. Žiemai baigiantis saugyklų užpildymo gamtinėmis dujomis lygis Europos Sąjungoje siekia 64 proc. – tokį aukštą lygį šaltuoju sezonu per pastarąjį dešimtmetį stebėjome tik 2020 m., kuomet Europoje buvo fiksuota šilčiausia žiema per visą temperatūrų stebėsenos istoriją nuo 19 a. vidurio. Tai leidžia visam ES regionui laimėti laiko ir išteklių bei sklandžiau siekti negrįžtamos energetinės transformacijos tikslų.

Stuburas išlieka tiesus

Nors akistata su karu ir nurėžė reikšmingą praėjusių metų ekonomikos rezultato dalį, Lietuva šiuos išbandymus atrėmė pasirengusi kone geriausiai per visą Nepriklausomybės istoriją. Tiek eksportuojančios, tiek į vidaus rinką orientuotos veiklos pernykštes negandas pasitiko su sveika subalansuotos plėtros inercija, dviženkliu produkcijos ir apyvartų augimu, solidžiomis privataus sektoriaus finansinėmis atsargomis, žemu įmonių, gyventojų ir valstybės įsiskolinimu.

Mažai atvirai ekonomikai tvarus ir subalansuotas vystymasis – vienintelis išlikimo receptas prieš išorės šokus. Tiesa, panašu, vangesnės ūkio raidos fazės išvengti nepavyks, ji pasislinko į šiuos metus. Tačiau tai daugiau užsidarančio globalaus verslo ciklo pasekmė, nei Lietuvos ekonomikos jautrumo geopolitikos išbandymams rezultatas.

Indrė Genytė-Pikčienė yra „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė

2023 02 23 10:45
Spausdinti