Europa šią pirštinę pakėlė ir prisiminė, kad yra geopolitinė jėga, o ne tik Vakarų civilizacijos muziejus.
Sunku pervertinti vasario 24-ąją. Dieną, kurią prieš metus pirmą kartą XXI a. Europoje kilo didelio masto karas. Nors Rusija Ukrainą užpuolė gerokai anksčiau, 2014-aisiais aneksavo Krymą ir užėmė dalį Donecko ir Luhansko sričių, būtent 2022-ųjų vasario 24 d. bus ryškiausiomis raidėmis įrašyta istorijoje ir mūsų atmintyje.
Bet neapsigaukime. Jei ne nuožmus ukrainiečių pasipriešinimas ir kitos aplinkybės, sužlugdžiusios agresoriaus planą Kyjivą užimti per dvi tris dienas, ši data žymėtų tik dar vieną Vladimiro Putino avantiūrą atkurti sovietinės imperijos fizines ar bent įtakos ribas. Vakarai ir vėl būtų su tuo susitaikę, kaip susitaikė su Krymo aneksija ar Gruzijos užpuolimu 2008-aisiais.
Tas pirmąsias karo savaites, kai Rusijos tankų ir kitos technikos kolonos strigo grūstyse pakeliui į Kyjivą, vienu metu demonstruodamos ir grėsmę, ir, tapusios lengvu ukrainiečių taikiniu, bejėgiškumą, dažnas Lietuvoje suvokėme, kad Baltijos šalys yra kitos agresoriaus sąraše. Ir tik kiek vėliau „yra“ ėmėme keisti „būtų buvusios“.
Pirmasis lūžis šiame kare įvyko greičiau, nei išryškėjo ukrainiečių persvara fronte. Visuomenių pulsą užčiuopę verslai gavo aiškų signalą pasirinkti, kurioje jie pusėje. Daugelis jų ir Lietuvoje, ir įvairiose Europos šalyse apsisprendė akimirksniu. Tai buvo vienas gražiausių šio karo epizodų, kai verslo ir visuomenių elitas dar iki Bučos ir Mariupolio tragedijų pripažino, kad peržengtos visos ribos.
Būtent tai buvo signalas Vakarų politikams, kad agresija prieš Ukrainą yra ne išpuolis prieš mažai kam rūpinčią šalį kažkur Europos rytuose, bet diktatoriaus mesta pirštinė liberalaus, laisvo, demokratinio pasaulio vertybėms. Europa šią pirštinę pakėlė ir prisiminė, kad yra geopolitinė jėga, o ne tik Vakarų civilizacijos muziejus.
Bet, kaip dažniausiai nutinka, nužygiavus lyderiams ir prožektorių šviesoms pritemus, prasideda antrasis dramos veiksmas ir prieblandoje į sceną žengia politiniai bestuburiai. Ir šįkart paieškokime atsakymo Lietuvoje, kodėl Vokietijos kancleris Olafas Scholzas devynis kartojus pasako „ne“ net ir žinodamas, kad galiausiai vis tiek ištars „taip“.
Likimo ironija pamėtėjo moralės egzaminą Kaunui, kuriame trečios kadencijos su savo uždarąja politine bendrove „Vieningas Kaunas“ siekia Visvaldas Matijošaitis, įtakingas Lietuvos politikas ir verslo Kaliningrado srityje savininkas. Tikėkimės intrigos, kad, be „Vieningo Kauno“ ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, į laikinosios sostinės tarybą pateks bent dar viena politinė jėga, kuriai iškris auksinė korta apsispręsti, kokią koaliciją sudaryti. Toks scenarijus mažai tikėtinas, bet jei ir išsipildytų, veidmainystės pilotažo pamoką jau yra pademonstravęs prezidentas Gitanas Nausėda, taip ir neišdrįsęs įvertinti V. Matijošaičio, versle ir politikoje susipainiojusio veikėjo. „Tegul sprendžia kauniečiai“, – matyt, turėdamas mintyse artėjančius prezidento rinkimus ir tuos 96 604 kauniečius, už V. Matijošaitį balsavusius 2019-aisiais, reporteriams pareiškė G. Nausėda, nevengiantis papriekaištauti tam pačiam O. Scholzui, nuolat matuojančiam Vokietijos visuomenės temperatūrą.
Rusijos agresija parodė, kaip per tris dešimtmečius subrendo Lietuvos visuomenė. Ji nepavargsta aukoti kariaujančiai Ukrainai, globoti karo pabėgėlių. Ji kantriai priima karo sukeltus ekonominius padarinius, nuo rekordinės infliacijos iki išsipūtusių sąskaitų už energijos išteklius, neleisdama tuo manipuliuoti prieš prasidedantį rinkimų maratoną atkuntantiems populistams.
Bet yra ir pavojų. Karo sukelta įtampa ištrynė spalvas ir pasaulį nudažė tik juoda ir balta, padalijo į draugus ir priešus, užkrėtė besaikiu tikėjimu ir netramdoma neapykanta. Net ir žiniasklaidai sunkiai sekasi neįklampoti į propagandos dilgėles, nors ir pasėtas kovojančios Ukrainos.
Sunkūs išbandymai kankina ir Lietuvoje prisiglaudusius ukrainiečius. Jie ilgisi namų, kai kam prarastų, išgyvena dėl byrančių šeimų, skurdžios buities, negyjančių savo bei vaikų psichologinių žaizdų. Švietimo ir socialinės apsaugos biurokratijos smagračiai sukasi pernelyg inertiškai, kad šias problemas spręstų ar bent užfiksuotų.
Net kai baigsis karas, turbūt visi tikime Ukrainos pergale, laukia nauji išbandymai, kas bus su Ukraina ir pralaimėjusia Rusija. Ukrainos ateitis teikia vilties, o Rusija neturi kitos išeities tik atgailauti, atsisakyti imperinių ambicijų ir tapti demokratija. Turėsime rasti valios ir jėgų jai padėti. Nes jei nepavyks, tai bus ir mūsų prakeiksmas sulaukti dar vienos vasario 24-osios. Gal po dešimtmečio, gal po trijų.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
