Vasaros pabaigoje mūsų išmaniųjų telefonų ekranai mirgėjo nuo pranešimų apie praūžusias gamtos stichijas. Rudenį ištiks ta, apie kurią kol kas kalbame mažiau, – tai nekokybiškų teisės aktų stichija, pasipilanti iš Seimo plenarinių posėdžių salės.
Kuo skiriasi gamtos ir teisėkūros stichijos? Nors potvynių, liūčių, audrų ir sausrų pasekmės visuomet būna netikėtos ir neretai visa griaunančios, apie tokios stichijos galimybę mums praneša meteorologai ir žiniasklaida. Specialiosios tarnybos informuoja, kaip joms tinkamai pasirengti. Kai šalį ištinka rekordinės teisėkūros stichijos – įstatymų potvyniai, teisės aktų liūtys ir poveikio bei pasekmių vertinimo sausros, – jokių išankstinių pranešimų ar informacijos, kaip tam pasiruošti ir ką su tuo daryti, negauname.
Galima pajuokauti, kad vienas gamtos stichijų pranašumų yra tai, kad nuo jų sukeltos žalos galime apsidrausti. Tai tarsi sumažina baimę dėl nenumatytų padarinių ir žalos sveikatai, mūsų artimiesiems ir turtui.
Nuo Lietuvą ištinkančių teisėkūros stichijų jokio draudimo nėra. Ko gero, tokio draudimo ir negalėtų būti, nes turtą galime preliminariai įvertinti, o nekokybiškų įstatymų sukeltos žalos – ne. Ypač kai to nedaro net patys teisės aktų kūrėjai.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Vien šį rudenį galime sulaukti daugiau negu 600 naujų įstatymų, keičiančių tai, kaip mes dirbame, prekiaujame, valgome, keliaujame, mokame mokesčius ar apsiperkame parduotuvėse. Taip pat pasipils nesuskaičiuojama galybė nutarimų ir naujų taisyklių. O ir tie teisės aktai, kurie dabar galioja, ir tie, su kuriais jau susigyvenome, gali būti keičiami dešimtis kartų. Pavyzdžiui, Socialinio draudimo pensijų įstatymą šį rudenį siūloma keisti jau šimtąjį kartą.
Nuo Lietuvą ištinkančių teisėkūros stichijų jokio draudimo nėra. Ko gero, tokio draudimo ir negalėtų būti, nes turtą galime preliminariai įvertinti, o nekokybiškų įstatymų sukeltos žalos – ne.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimai rodo, kad daugiau negu pusė įstatymų priimami net nepagalvojus apie jų poveikį. O poveikis gali būti ne tik finansiniams, infrastruktūros, bet ir mūsų laiko ištekliams. Nauji įstatymai reikalauja laiko ir jėgų perskaityti klampų teisinį tekstą ir suvokti, ko iš mūsų nauju įstatymu norima, suskaičiuoti ir įvertinti, kiek prisitaikymas prie reguliavimo kainuos ir užtruks. Štai atlikę paprastą eksperimentą biure matome, kad visiems Vyriausybės siūlomos mokesčių reformos teisės aktams vien perskaityti reikėtų nepertraukiamų 40 valandų.
Be to, tai, kas teisės aktų rengėjams yra vienas pakeitimas, konkrečiai įmonei ar organizacijai tai gali reikšti veiklos stabdymą ar nutraukimą. Sutikite, jai tai irgi stichija, kurios padarinių negalėjo numatyti.
Išeitis iš tokios situacijos yra, tačiau tam reikia daug politinės valios. Teisėkūros pagrindų įstatyme juodu ant balto trimis žingsniais parašyta instrukcija, kaip sumažinti ir visai panaikinti stichinės teisėkūros pasekmes. Visų pirma, nepriimti įstatymo, jeigu jo nereikia ir jeigu yra kitų priemonių konkrečiam tikslui pasiekti. Juk viniai įkalti nenaudotume granatos. O panašių pasiūlymų įstatymuose pasitaiko. Įstatymų gausai įtakos turi ir anksčiau priimti nekokybiški įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie taisomi priimant naujus. Jeigu priėmus įstatymą paaiškėja, kad jis neveikia taip, kaip buvo tikėtasi, 9 kartus iš 10-ies nusprendžiama priimti dar vieną įstatymą, tikintis, kad jį pavyks pataisyti. Todėl įstatymų stichija kiekvieną sezoną bus užprogramuota tol, kol vienas klaidas bus bandoma taisyti naujomis.
Antras žingsnis – įvertinti alternatyvas ir pasirinkti tą, kuri visuomenei atsieitų „pigiausiai“. Kitaip tariant, pareikalautų mažiausiai prisitaikymo kaštų. Galiausiai teisėkūros principai nurodo būtinybę dar prieš priimant teisės aktą kalbėtis su tais, kuriuos tas įstatymas ištiks, – su konkrečiais visuomenės atstovais, kuriems jis bus taikomas. Tik jie geriausiai žino, kaip teisės aktas veiks realybėje. Dabar socialinių partnerių įtraukimas yra deklaratyvus. Tai rodo didelių projektų derinimas per itin trumpą laiką. Pavyzdžiui, įstatymui, kuris perrašomas iš naujo ir jį sudaro keliolika lapų, prašoma pateikti pastabas per 5 darbo dienas. Per tokį laiką neįmanoma tinkamai išanalizuoti ir įvertinti didelės apimties dokumento. Ilgainiui tai gali demotyvuoti suinteresuotus asmenis ir visuomenės grupes įsitraukti į teisėkūros procesus ir kartu blogina teisės aktų kokybę.
Taigi visas instrukcijas, kaip stabdyti nekokybišką įstatymų leidybą, jau turime. Žinome ir kas laukia jų nesilaikant. Sunkiausia yra užtikrinti, kad jos nebūtų praleidžiamos pro akis. Tam reikia Seimo narių disciplinos ir suvokimo, kad tiesioginis tautos atstovo darbas nėra įstatymų kepimas. Seimo nariai neša atsakomybę už savo pačių sukeliamų stichijų valdymą ir rizikas, kurias jos gali sukelti. Visuomenė neturėtų dėl to sukti galvos.
Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
BEREKLAMOS:
