Asmeninis archyvasKuo intensyviau sukamės karuselėje, tuo stipriau svaigsta galva jai sustojus. Ši taisyklė taip pat galioja ne tik linksmybėms atrakcionų parke, bet ir ekonomikai. Ypač jeigu žmonių veiklą įsukti siekia pinigus spausdinantys centriniai bankai.
Kelerius metus fiksuotą Europos ekonomikos augimą dabar keičia nemalonius pojūčius keliantis lėtėjimas. Pirmosios apie krizę signalizuoja būtent gamybos įmonės, kurios mažėjančias apsukas pastebi dar tada, kai visi kiti toliau mėgaujasi buvusio augimo vaisiais.
Ir nors nuosmukiai, kaip ir pakilimai, laikomi neišvengiama kapitalizmo dalimi, tai nėra užprogramuota savaime. Laimė, XX a. pradžioje austrų ekonomikos mokyklos suformuota verslo ciklų teorija leidžia geriau suprasti ir šiandienių pramonei bei visai Europos ekonomikai tenkančių iššūkių priežastis.
Pirmiausia, norėdami geriau suprasti, kodėl toks smagus karuselės sukimasis negali tęstis be galo, turime žinoti, kaip įmanoma sukurti tvarų ekonomikos augimą.
Panagrinėkime pavyzdį, kurį pateikė amerikiečių teoretikas Murray Rothbardas (1926–1995). Jis siūlo įsivaizduoti Robinzoną Kruzą vieną savo saloje, kurioje gėrybių vartojimo galimybės apsiriboja tik uogomis ir laisvalaikiu. Kruzas apskaičiavo, kad minimaliai išgyvenimo poreikiams patenkinti jam reikia 200 uogų. Per valandą jis nuskina 20 uogų, todėl per dieną jis skiria 10 valandų uogoms rinkti ir 14 valandų – laisvalaikiui. Vieną dieną Kruzas sugalvoja, kad turėdamas ilgą lazdą galėtų nuo medžio nukratyti kur kas daugiau uogų per trumpesnį laiką (tarkime, 50 per valandą).
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Vos ėmęs meistrauti šį darbo įrankį Kruzas susidurtų su problema – maistui būtinų uogų trūkumu. Todėl jam tenka investuoti ir taupyti – kurį laiką dirbti daugiau valandų, kad sukauptų pakankamai uogų atsargų ir galėtų dalį savo laiko skirti lazdai konstruoti. Ir tik po kurio laiko Kruzas gali mėgautis taupymo vaisiais – efektyvesniu uogų rinkimu. O investicija į lazdos konstravimą (kapitalą) galiausiai jam leidžia skirti daugiau laiko laisvalaikiui. Tad vartojimo atidėjimas ir taupymas yra būtinas tam, kad turėtume pakankamai kapitalo, reikalingo efektyvesniam gamybos procesui.
Žinoma, šiuolaikiniame pasaulyje ekonominė veikla neapsiriboja uogų rinkimu ir investicijomis į lazdos meistravimą. Reikšmingą vaidmenį investavime atlieka centriniai bankai, kurių sprendimai paveikia komercinių paskolų palūkanas. Vis dėlto pinigų spausdinimas dar nereiškia, kad staiga padaugėja gėrybių. Vartojimo atidėjimas ir kapitalui būtinų išteklių kaupimas toliau išlieka būtinas, kad ekonomika augtų tvariai.
Centriniai bankai dažnai skatina elgtis priešingai – mažindami palūkanas jie siūlo įmonėms imtis naujų projektų čia ir dabar – „lazdą“ meistrauti nesukaupus pakankamai pragyventi reikalingų „uogų“.
Vienas svarbiausių austrų ekonomikos mokyklos mąstytojų Ludwigas von Misesas (1881–1973) pasiūlė įsivaizduoti tokį scenarijų: miestelyje gyvena talentingas statybininkas, kuris imasi vieno iš gausybės užsakymų, kai bankas sumažino paskolų palūkanas. Miestiečiai džiaugiasi klestinčiomis statybomis, vis daugėja užsakymų, kuriamos naujos darbo vietos, o ateitis atrodo dar šviesesnė. Kyla ekonomikos bumas.
Tačiau naujo statybų projekto jis ėmėsi ne dėl to, kad buvo sutaupyta pakankamai reikiamų medžiagų, o tik dėl dirbtinai atpigusių paskolų. Statybininkas tęsdamas savo darbą galiausiai ima pastebėti nerimą keliančių ženklų – vis sunkiau gauti namui užbaigti reikalingų plytų. Projektas ima strigti, nes išteklių nebuvo sukaupta tiek, kiek reikia, jų ima vis labiau trūkti arba jie reikšmingai pabrangsta. Galiausiai meistras negali pabaigti projekto, todėl jis negauna planuoto pelno. Kiti veiklą nutraukę rangovai netgi patiria nuostolį. Ryškėjant, kad miestelyje buvo pradėta daugiau projektų, negu jiems buvo sukaupta reikalingų medžiagų, naujų užsakymų ir darbų mažėja. Prasideda ekonomikos nuosmukis.
Dabar grįžkime prie klausimo, kodėl būtent pramonės įmones pačias pirmąsias paveikia ekonomikos suirutė. Būtent šiame sektoriuje reikia daugiausia investicijų į kapitalą ir daugiau laiko projektams įgyvendinti. Paslaugų sektoriuje yra kiek kitaip, nes čia palyginti svarbesni darbuotojų gebėjimai, o mašinos ar gamybos infrastruktūra nėra tokia reikšminga. Industrinei gamybai būtina sutaupyti išteklių sumeistrauti „Robinzono lazdai“.
Tačiau centriniai bankai dažnai skatina elgtis priešingai – mažindami palūkanas jie siūlo įmonėms imtis naujų projektų čia ir dabar – „lazdą“ meistrauti nesukaupus pakankamai pragyventi reikalingų „uogų“. Todėl būtent pramonė pirmoji ir pajaučia, kad ekonomikos bumas buvo netvarus, ir pradėtiems projektams užbaigti reikalingi ištekliai per anksti baigiasi.
Tad koks būtų austrų ekonomikos mokyklos atstovų receptas, norint ateityje išvengti nuosmukio? Vengti išpūsti ekonomikos burbulą dirbtinai sumažintomis palūkanų normomis. Išlaikant pinigų sveikatą įmanoma pasiekti situaciją, kai žmonės turėtų pakankamai paskatų taupyti, o tai reikštų ir atidėtą gėrybių vartojimą, būtiną investicijoms į kapitalo formavimą, ir tvaraus ekonomikos augimo užtikrinimą.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
BEREKLAMOS:
