
„Aš jums sakau, tos valstybės bučiuoja man užpakalį!“ Tokia citata neprapultų devintojo dešimtmečio veiksmo filme, bet, kaip sakoma, realybė kartais būna keistesnė nei fikcija, todėl mus tokia citata pradžiugino ne Sylvesteris Stallone, bet JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
D. Trumpo savimeilė ypač krinta iš konteksto, turint galvoje JAV prezidento institucijos istoriją. Gerbiamas tiek karių, tiek paprastų žmonių, po JAV nepriklausomybės karo George’as Washingtonas turėjo pagrindą reikalauti politinės galios, tačiau jis tiesiog pasitraukė iš posto JAV kariuomenėje ir tik praktiškai šantažuojamas Jameso Madisono sutiko grįžti į aktyvią politiką. Kai galiausiai buvo priimta JAV Konstitucija, kurioje prezidento institucijai numatyta daug galių, klausimų nebuvo – visi vieningai sutarė, kad pirmuoju JAV prezidentu turėtų tapti būtent G. Washingtonas. Vis dėlto, jei ne G. Washingtono asmenybė ir anksčiau parodytas kuklumas, prezidentinė sistema vargiai būtų tapusi realybe. Net ir tuomet buvo tiek manančių, kad prezidentui suteikiamos galios per daug primena karališkąsias, tiek tokių, kurie pasitikėjo tik G. Washingtonu, bet ne tais, kurie galėjo ateiti po jo. Pats G. Washingtonas palikdamas postą 1796 m. taip pat įspėjo elgtis atsargiai, teigdamas, kad ribos tarp institucijų privalo būti labai aiškios, o galių koncentracija vienose rankose veda prie despotizmo.
Per pastarąsias savaites Baltųjų rūmų paskyra įkėlė D. Trumpo nuotrauką su karūna ir užrašu „Long live the king“, pats D. Trumpas ėmė svarstyti apie trečią kadenciją, ir nors despotizmas vis dar tėra skambus žodis, į G. Washingtono perspėjimus reikėtų pažiūrėti rimčiau. Ne tiek dėl paties D. Trumpo, – JAV yra turėjusios tragiškų prezidentų ir anksčiau, – bet dėl socialinio konteksto, kuris yra itin neraminantis. Iš kolegų ir draugų abiejose Atlanto pusėse girdžiu daug piktdžiugos, tarsi D. Trumpo veiksmai būtų atpildas jo rinkėjams už padarytas klaidas, bet demokratijoje atsakomybė taip neveikia. Kai sprendimas yra priimamas, jis tampa visų sprendimu – iki tol esame laisvi agituoti, balsuoti, kalbėtis ir piktintis, po to reikia susitaikyti ir prižiūrėti, kad išrinktieji politikai laikytųsi įstatymų. Šiuo metu atrodo, kad didelė dalis JAV visuomenės vis dar nesusitaikiusi, o kita dalis nelinkusi prižiūrėti. Turint galvoje įtaką, kurią JAV tiesiogiai ir netiesiogiai turi pasaulyje, akivaizdu, kad smūgio bangas pajausime visi.
Politinės kultūros atžvilgiu seniausia pasaulio demokratija ir toliau demonstruoja madas, tik dabar tos mados yra kažkoks mišinys tarp Liudviko XIV ir Don Kichoto.
Jei galvojate, kad perdedu ir demokratijos krizė nėra reali (nes kaip berniukas, kuris šaukė, kad mato vilką, demokratijos tyrėjai krizę mato visuomet), leiskite pasidalinti įdomia statistika. Nuo 2016 m. demokratizacijos kelyje esančių valstybių sumažėjo perpus, o autokratiniuose režimuose gyvenančių žmonių skaičius pasiekė 72 proc. Tai yra blogiausias rezultatas nuo 1985 m. Kitaip tariant, šiuo metu trys iš keturių pasaulio žmonių gyvena autokratinėje sistemoje, ir nors ši tendencija sietina ne vien su D. Trumpu („Freedom House“ neigiamas demokratinių laisvių tendencijas fiksuoja nuo 2005 m.), demokratiniam pasauliui reikės ieškoti naujų įkvėpėjų.
Blogiausia, kad D. Trumpas yra teisus, ir demokratiniai lyderiai iš tiesų jam pataikauja. Didelio pasirinkimo nėra, subjektiškumas per naktį neatsiranda, ir Europos strateginės autonomijos iš kepurės neištrauks nė vienas iš dabartinių Europos lyderių, tad bent jau kurį laiką reikės taikytis su tokiomis JAV, kokios yra. Tačiau politinės kultūros atžvilgiu seniausia pasaulio demokratija ir toliau demonstruoja madas, tik dabar tos mados yra kažkoks mišinys tarp Liudviko XIV ir Don Kichoto. Jas perimti tikrai ne laikas.
*****susije*****
Demokratija šiaip jau yra labai daug reikalaujanti politinė santvarka. Iš politikų reikalaujama, kad jie būtų geresni, nei yra, o iš piliečių – kad įsitrauktų į politiką labiau, nei jie to nori. Demokratijai reikia tinkamų sąlygų, tinkamų žmonių. Demokratija reikalauja pastatyti save į konfliktines, nepatogias situacijas kasdien, be jokių išeiginių. Demokratijos krizės priežasčių politikos tyrėjai įvardija daug, galite laisvai pasirinkti, kuo piktintis, – man labiausiai nepatinka naujų formų komunikacija, nepasitikėjimas demokratiją palaikančiomis institucijomis ir tik juokingais plakatais pasireiškiantis aktyvizmas, bet galite kaltinti ir poliarizaciją, neaktyvų jaunimą, per daug aktyvų senimą, globalizmą, nacionalizmą ir visus kitus -izmus, kuriuos žinote. Visa tai yra pasiteisinimai ir tinginystė. Per ilgai ir per patogiai gyvenusios JAV kada nors atsikels, bet Europa yra pajėgi palaikyti demokratinį pasaulį.
Tai pareikalaus daug pastangų, o ir pati demokratija nėra malonus reikalas, bet gal vis geriau nei D. Trumpo užpakalis.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas