Kai tik koks mokesčių mokėtojas pradeda kelti klausimą, kodėl jis tiek daug atiduoda ir tiek mažai gauna, jį užsipuola visi: politikai iš kairės ir dešinės.
Kairieji pradeda porinti, kad Lietuvoje vos ne mažiausi mokesčiai pasaulyje ir kad visų blogybių – nuo mokytojų iki emigracijos – šalyje priežastis yra nepakankamai daug atiduodantis mokesčių mokėtojas. Faktą, kad nuo vidutinio atlyginimo žmogus mokesčiams atseikėja apie 40 proc. uždirbtų pinigų, o iš likusių dar sumoka PVM ir akcizą, kairieji komentatoriai nutyli. Vietoj to cituoja sintetinį „perskirstymo“ rodiklį, t. y. visus Lietuvoje surenkamus mokesčius padalija iš BVP.
Bėda tai, kad toks rodiklis yra prastas mokesčių naštos atspindys. Tai tas pats, kas apie automobilio greitį spręsti ne žiūrint į spidometrą, o pagal degalų sunaudojimą. Automobilis daug degalų sunaudoja važiuodamas ir labai greitai, ir labai lėtai. Todėl ir žiūrime į spidometrą. Kodėl tada kalbant apie mokesčius mums nuolat kiša mokesčių kiekį, padalytą iš BVP, o ne asmeninę mokesčių naštą? Ar tik ne dėl to, kad būtų galima grąžyti rankas, kad „Lietuvoje mokesčiai per maži“? Kad būtų galima siūlyti kelti mokesčius ir didinti perskirstymą?
Beje, tų, kurie nori užsiimti perskirstymu, t. y. paimti žmogaus uždirbtus pinigus ir išleisti, būtų galima paklausti, koks perskirstymo procentas juos tenkintų? 40 proc.? 50 proc.? O gal 100 proc., t. y. kai žmogus viską, ką uždirba, atiduoda valdžiai?
Kairieji „perskirstytojai“ bent jau nuoseklūs. Jie siekia socializmo, kolektyvizmo, kad už žmogų galvotų ir spręstų partija. Todėl mokesčių didinimas yra žingsnis kryptimi, kur iš individo viskas bus atimta, o socialistai sėdės šiltai ir skirtys kitų pinigus. Galima nesutikti su jų filosofija, bet socializmas ir mokesčių didinimas važiuoja ta pačia idėjine kryptimi.
Paguodos ieškantis mokesčių mokėtojas sulaukia strėlių ir iš dešiniųjų (ar save vadinančių dešiniaisiais). Ką galvoti mokesčių mokėtojui, kai didžiausia dešinės partija įnirtingai kritikavo vieną iš nedaugelio pastarojo meto mokesčių sumažinimų? Kalbu apie 2019 m. padidintą neapmokestinamąjį pajamų dydį ir GPM sumažinimą kompensuojantį 2 proc. pervedimą ne į „Sodrą“, o į pensijos kaupimą.
Kas lieka mokesčių mokėtojui? Populistai? Kai kurie bent stengiasi jam įtikti – jei ir siūlo didinti mokesčius, tai „kam nors kitam“, o ne konkrečiam mokesčių mokėtojui. Aišku, kaip ir visos populistinės pasakos, realybėje tai išvirstų į didesnius mokesčius visiems.
Paradoksalu, bet mokesčių politikoje siūloma rinktis iš dabartinių aukštų ir dar aukštesnių mokesčių. Politikai vis užsimena, kad reikės apmokestinti visų automobilius arba visų būstus. Iš kur tas „reikės“? Nei ES, nei jokia kita viršnacionalinė valdžia to nereikalauja. Tas „reikės“ iš tikro reiškia „mes norėtume, bet dar nedrįstame“.
Kiti politikai siūlo „susitarti“ dėl mokesčių. Bet tas „susitarkime“ skamba kaip patyčios. Suprask, jei mokesčiai bus sumažinti nors vienu procentu, nedrįsk nė prasitarti apie prastus kelius, švietimo ar sveikatos priežiūros kokybę. Tikroji „susitarkime“ reikšmė yra „jūs privalote mokėti daugiau!“.
Dar kiti politikai žaidžia fiskalinio neutralumo korta. Jei tik kas pasiūlo sumažinti mokestį, politikai šoka į akis ir sako, jog būtinai reikia padidinti kurį nors kitą mokestį, kad biudžete nesumažėtų pinigų. Fiskalinį neutralumą dar būtų galima priimti kaip objektyvų principą, tačiau tie patys politikai, kurie kalba apie fiskalinį neutralumą, jį ignoruoja. Kada pastarąjį kartą, padidinus vieną mokestį, kitas buvo sumažintas?
Tiesą pasakius, galima priminti, kad kiekvienais metais mokesčių mokėtojai į biudžetą suneša po 500 mln. eurų daugiau. Ar kuris nors politikas dėl to siūlė sumažinti nors vieną mokesčio tarifą? Ar „fiskalinis neutralumas“ yra „kibus žemyn“, t. y. biudžetas gali didėti, bet ne mažėti?
Kitais atvejais politikai siunčia mokesčių mokėtojus žiemą žibučių ir apvalių kvadratų. Neva mokesčio tarifą galima sumažinti tik tada, jei mokesčių bus surinkta daugiau. Aišku, tokių atvejų būna – jei mokesčių tarifas yra į dešinę nuo Lafero kreivės viršūnės, o mažesni mokesčiai skatina jų nebeslėpti ir juos tiesiog susimokėti. Bet nejaugi negalima tiesiog palengvinti mokesčių naštos?
Ne vienoje „Eurobarometro“ apklausoje 20 proc. piliečių mokesčius įvardija kaip vieną iš trijų didžiausių problemų Lietuvoje (pirmoje vietoje kainos (63 proc.). Žmonės yra labiau nepatenkinti mokesčiais nei pensijomis ar švietimo sistema. Bet politikai kažkodėl nereaguoja. Ar mokesčių mokėtojams irgi reikės užimti kokią ministeriją?
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
