Prieš naujai kadencijai pasirenkant savivaldybių tarybų narius bei merus prasminga analizuoti vietos politiką. Būtent vietos valdžia teoriškai turėtų įkūnyti bene glaudžiausią rinkėjų ir išrinktųjų ryšį. Tad kas gi vietos lygmeniu šiuo metu atstovauja Lietuvos gyventojams?
Žvelgiant į 2015–2018 m. savivaldos tarybų atstovus aritmetiškai, vidutinis statistinis savivaldybių tarybų narys atrodo štai taip: 51 metų socialdemokratas vyras, deklaruojantis, kad moka dvi užsienio kalbas (tikrai rusų ir galbūt turi bent anglų kalbos pradmenis), dirbęs inžinieriumi arba įgijęs inžinieriaus išsilavinimą.
Ką šis savivaldybių politikų portretas mums parodo?
Visų pirma, moterų Lietuvos politikoje vis dar maža. Net savivaldybėse tik kiek daugiau nei ketvirtadalis tarybos narių yra moterys. Pavyzdžiui, Suomijos savivaldybių tarybose moterų – 39 proc. Situacija dar prastesnė savivaldybių viršūnėse – iš 60-ies tik šešioms vadovauja moterys. Tiesa, panašūs skaičiai ir kaimynėje Lenkijoje, kurioje merių vos daugiau – 11 proc., tačiau vargu ar tokie panašumai sveikintini. Lietuvoje vos prasitarus apie lyčių lygybę skubama paminėti, kad prezidentė yra moteris, o ne taip seniai moterys vadovavo tokių vyriškų sričių, kaip krašto apsauga ar finansai, ministerijoms. Deja, tokie atvejai tėra sveikintinos išimtys – net lokalaus lygio politika lieka vyriška veikla.
Antra, kai kurios Lietuvos aukštosios mokyklos yra kiek efektyvesnės politinių lyderių kalvės. Sąrašo viršuje yra Kauno technologijos universitetas (KTU, buvęs Kauno politechnikos institutas) – 14,5 proc. visų savivaldybių tarybų politikų baigė būtent šią įstaigą. Antroje vietoje (14 proc.) rikiuojasi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (buvęs Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuvos žemės ūkio akademija). Būtent šie universitetai Lietuvai brandina ne tik tarybų narius – net kas ketvirtas meras kaip vieną savo alma mater nurodo būtent Žemės ūkio akademiją, o 13 proc. merų mini KTU. Didžiausiame Lietuvoje Vilniaus universitete išsilavinimą įgijo 15 proc. merų.
Tokiame edukaciniame kontekste kiek labiau atsiskleidžia ir nurodytos politikų profesijos: įvairių profilių inžinierių mechanikų tarybose kol kas daugiausia (20 proc.). Kiek mažiau mokytojų ar kitaip su švietimu susijusių asmenų (17 proc.). Trečią bei ketvirtą vietas užima ragavusieji vadybos mokslų (9 proc.) ir sveikatos specialistai (8 proc.). Profesinis spektras išties gana įvairus – savivaldybėse politiką formuoja (pačių politikų nurodytais duomenimis) ir „plataus profilio traktorininkas-mašinistas“, ir „ekonomistas-organizatorius“, ir „aukščiausios kvalifikacijos prekių žinovė“. O asmenų, susijusių su tokiais mokslais kaip teisė, politika, diplomatija ar istorija, visose savivaldybėse bendrai paėmus tėra 8 proc. Šie skaičiai iliustruoja Lietuvos kolektyvinėje sąmonėje vis dar vyraujantį rinkėjų pasitikėjimą valdančiaisiais – technokratais, taip pat menkesnį pasitikėjimą humanitarinių ir socialinių mokslų išsilavinimą turinčiais specialistais.
Daugiau nei pusė savivaldybių tarybų narių rinkimų dieną buvo vyresni nei 50 metų.
Trečia, daugiau nei pusė savivaldybių tarybų narių rinkimų dieną buvo vyresni nei 50 metų (amžiaus vidurkis – 51-i). Kodėl verta analizuoti vietos politikų amžių? Dažnai būtent vietos valdžia turėtų tapti pirmuoju žingsniu žengiant į plačiuosius politikos vandenis ir kaupiant politinę patirtį bei kapitalą. Rinkimų dieną jaunesnių nei 40 metų savivaldybių politikų Lietuvoje buvo apie 19 proc., o jaunesnių nei 30 metų – vos 6 proc. Nors skaičiai ir ne itin įspūdingi, Lietuva, bent jau savivaldos kontekste, atrodo neblogai: Danijos savivaldybių tarybose jaunimas sudaro 5,46, o Suomijos – 5,7 proc.
Ketvirta, 91 proc. vietos politikų teigia mokantys rusų, o 50 proc. – anglų kalbą. Be to, 22 proc. visų vietos išrinktųjų prisipažįsta, be lietuvių kalbos, mokantys tik rusų. Šiuos skaičius derėtų vertinti atsargiai, nes tai pačių politikų deklaruoti duomenys. Bėda tai, kad kalbų mokėjimas dažnai apibrėžia žmogaus informacinį lauką – tarkime, bent jau tie 22 proc. politikų informaciją gali gauti tik iš lietuviškų bei rusiškų šaltinių. Platesnis pasaulis jiems nepažinus.
Žinoma, tai – apibendrintas Lietuvos savivaldos politikų vaizdas. Skirtinguose miestuose ir miesteliuose tarybų portretai taip pat nevienodi. Štai Vilniaus miesto rodikliai: politikių moterų – 20 proc. (mažiau nei bendras Lietuvos vidurkis); amžiaus vidurkis – 45 metai; jaunesnių nei 30 metų politikų – 10 proc.; maždaug pusė baigė Vilniaus universitetą; gebančių kalbėti rusiškai – 82 proc., o angliškai – 76 proc. Pakruojo savivaldybėje jauniausias išrinktas asmuo buvo 44 metų, amžiaus vidurkis siekė 55 metus.
Įdomu, ar po rinkimų vietos valdžios viršūnėse išvysime daugiau kitokių politikų nei 51-ų plataus profilio inžinierius mechanikas ar žemės ūkio specialistas vyras, mokantis tik vieną užsienio kalbą – rusų.
Goda Liutkutė yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuota ekspertė
