Bendrovė „Grigeo Klaipėda“ ir visa „Grigeo“ grupė užteršė daug platesnius vandenis nei Kuršių marios ar Baltijos jūra. Jiems išvalyti Gintauto Pangonio atsiprašymo ir kažkiek jo pinigų tikrai neužteks.
Jei kas nežinote, G. Pangonis yra „Grigeo“ grupės prezidentas ir pagrindinis akcininkas, t. y. didžiausias naudos gavėjas.
Kadaise atkeliavęs iš Marijampolės į Vilnių, iš pradžių darbavosi valstybės sektoriuje – vadovavo tuometiniam Ryšių departamentui, buvo Ryšių ir susisiekimo ministerijos sekretoriumi, o 1997 m. tapo vyriausybės konsultantu ryšiams ir informatikai.
Vėliau G. Pangonio kelias pasuko į verslą – jis tapo mobiliojo ryšio bendrovės „Bitė“ vadovu, spėjo pasidarbuoti valstybės įmonėje „Lietuvos telekomas“.
Pasitraukimą ar patraukimą iš abiejų bendrovių lydėjo nelabai gražūs gandai. Nelengvi buvo ir pirmieji žingsniai įmonėje „Grigiškės“, teko samdytis privačią apsaugos kompaniją. Vėliau viskas ėmė eitis lyg iš pypkės: ilgainiui „Grigiškės“ tapo „Grigeo“, o G. Pangonis – vienu sėkmingiausių Lietuvos verslininkų. Sektinu pavyzdžiu ir autoritetu.
Įsigijęs buvusį „Klaipėdos kartoną“, sėkmingai įtraukė jį į „Grigeo“ šeimą. Tačiau nuo skambaus vardo bendrovės klaipėdiečiams vis tekdavo sukti nosį dėl prasto kvapo. Galų gale trenkė netikėta žinia – „Grigeo Klaipėda“ įžūliai teršė Kuršių marias, į jas išleisdama iki galo nevalytas nuotekas.
Tai pavėluotoje spaudos konferencijoje pripažino ir pats grupės prezidentas. Jis pažadėjo įkurti fondą Kuršių marioms valyti. Situacija, kai tiek mėšlo į marias suvertęs žmogus sako atsiprašau, tuoj truputėlį pavalysiu, primena anekdotą.
Svarstau, kiek bendrovė „sutaupė“ kenkdama gamtai, o prisimindamas karjeros „Telekome“ ir „Bitėje“ posūkius negaliu tikėti, kad G. Pangonio atsiprašymas buvo nuoširdus. Klausimas, ar atsiprašys verslo visuomenės, ant kurios galvos suvertė fekalijų kibirą.
Alytuje degė dalis verslo reputacijos, bet „Grigeo Klaipėdos“ darbai dar juodesniais pelenais byra...
Po trisdešimties atkurtos Nepriklausomybės metų verslo bendruomenė dėl vieno nario pernelyg į save lenktų pirštų priversta aiškintis, jog nesiekia asmeninio gėrio visuomenės sąskaita.
Dalis prekybos centrų atsisakė „Grigeo“ produkcijos, dalis vartotojų nusprendė iš tualetų išnešti „Gritės“ produktus. Tačiau žmonių atmintis yra trumpa.
Visgi yra daug nemalonesnis klausimas: ar po tokių dvokiančių naujienų G. Pangoniui viešojoje erdvėje išdrįs paspausti ranką Robertas Dargis, Danukas Arlauskas, Valdas Sutkus, Rolandas Valiūnas? Visi jie yra verslą vienijančių organizacijų vadovai.
„Atsiprašau“ neveikia, nes samtis deguto per statinės kraštus išlipo, bet nei Pramonininkų konfederacija, nei jokia kita verslo asociacija savo pozicijos nepareiškė ir „Gritės“ iš namų dar neišnešė.
Tokioje situacijoje politikai iš džiaugsmo trina rankomis – „uždraus“, „užkardys“, „suteiks galių“. Visi versis per galvą, kad tik atrodytų esantys tikrieji kovotojai su gamtos teršėjais.
Seime jau pusmetį guli Aplinkos ministerijos parengtas įstatymų pakeitimų projektas, neoficialiai vadinamas Klaipėdos paketu.
Nederėtų suklysti, tai tikrai ne vien uostamiesčiui skirtų reguliacijos normų rinkinys. Jei Seimas pritars Vyriausybės pateiktai žaliavai be esminių korekcijų, kiekviena bendrovė turės atidžiai apsižvalgyti, kokių netikėtų rizikų gali iškilti jos egzistavimui, neramiai turėtų pasijusti net ūkininkai.
Išties, dalis verslo iki šiol aplaidžiai žiūrėjo į gamtosaugą, o galiojanti tvarka leido be didesnės atsakomybės tyčiotis iš aplinkos ir visuomenės.
Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį nė vienos įmonės veikla nebuvo sustabdyta dėl gamtosauginių pažeidimų, o kelios mieliau mokėjo juokingas baudas, nei bandė pašalinti taršos priežastis.
Galbūt todėl šįkart Aplinkos ministerija padirbėjo iš peties ir į Seimą keliauja siūlymai, kurių dalis verčia verslininkus griebtis už galvos.
Visų pirma, siūlomi įstatymų pakeitimai įtvirtina plačius pareigūnų įgaliojimus duoti privalomuosius nurodymus remiantis tik subjektyviais vertinimais. Pavyzdžiui, remdamasis tik nuomone dėl gresiančio neigiamo poveikio aplinkai, bet kuris inspektorius galės nutraukti įmonės veiklą.
Neaišku, kas atsakys už nuostolius, jei teismas nuspręs, kad įmonės veikla nutraukta neteisėtai. Taip pat nėra nustatytos inspektorių veiksmų skundimo galimybės ir tvarka. Siūloma, kad pareigūnai būtų įgalioti duoti žodžiu tam tikrus nurodymus, kurie privalo būti vykdomi: patekti į patalpas, imti mėginius ir atlikti tyrimus, užplombuoti patalpas.
Tačiau nėra reglamentuojama tokių nurodymų, veiksmų, tyrimų rezultatų apskundimo tvarka. Neaišku, ar žodiniai nurodymai yra prilyginami privalomiesiems nurodymams. Teisinių kolizijų siūlymuose yra daug daugiau, tačiau kažin ar po „Grigeo Klaipėdos“ istorijos politikai į jas kreips dėmesį. Aplinkosaugininkai nori daugiau galių, ir jų gaus. Visgi šokas prie marių kelia iki šiol neatsakytų klausimų.
Ar apie nusikaltimus nežinojo Klaipėdos aplinkosaugininkai? Ar nežinojo „Klaipėdos vandenys“? Todėl netikiu, jog didesnių galių suteikimas apsaugos gamtą, galbūt tik padidins kyšius. Kol visuomenė ir verslo bendruomenė nors sekundei leis sudvejoti, ką rinktis – kelis „sutaupytus“ eurus ar reputaciją, drįstančių pilti srutas į vandenį netrūks.
