Kartvelai užsieniečiams mėgsta pasakoti anekdotą apie tai, kad kadaise dievas dalijo žemes tautoms, kartvelai atėjo pavėlavę, kai jau visos žemės buvo išdalytos. Bet kartvelai galiausiai kažkaip išsikaulijo patį gražiausią mūsų Žemėje lopinėlį, kurį dievas buvo pasilikęs sau. Iš šio mitologinio fragmento galima susidaryti klaidingą nuomonę, esą kartvelai yra patys geriausi derybininkai pasaulyje.
Visi JTO inspektoriai, „Human Rights Watch“ ir visų kitų tarptautinę tvarką ir darną prižiūrinčių tarptautinių organizacijų pareigūnai turėtų būti kartvelai. Nes jei jie kadaise gebėdavo susitarti su dievais, turėtų mokėti tartis ir su velniais. Nes dievai ir velniai panašūs vieni į kitus tuo, kad jiems iš esmės nusispjauti į žmones. Ir Homero iliadose bei odisėjose ir visose kitose biblijose dievai į žmones žiūri kaip į tarakonus. Geriausiu atveju atsainiai ir abejingai, kartais azartiškai į žmonių sukeltus karus ir kitas kvailybės apraiškas. O užvis dažniausiai dievai žmonėms siunčia negandas – potvynius, badą, raupus ir visą kitą šlamštą.
Kaukazo kalnų regionas yra spalvingiausias pavyzdys, kad tautos nemoka ir niekada nemokėjo gyventi santarvėje. Kad žmones labai lengva sukiršinti, apkvailinti. Didžioji dalis žmonių nemoka atleisti, žiūri ne į ateitį, o į praeitį. Didesnė dalis abchazų džiūgavo 2008-aisiais, kai rusai atėjo jų išvaduoti. Išvijo kartvelus, atkeršijo už būtas ir nebūtas šimto metų senumo skriaudas. Dabar gyvena po kremliaus sparnu postapokaliptiniuose sanatorijų peizažuose. Ir niekam pasaulyje nerūpi, laimingai jie ten gyvena ar nelabai. Nerūpi žmonėms, dievams – tuo labiau. Lygiai tas pats su osetinais. Apsitvėrė rusiška spygliuotąja viela ir švenčia išsivadavimą.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Kartvelai Saakašvilio laikais devynmyliais žingsniai ėjo į priekį. Buvo pavykę išgyvendinti didumą bjauriausių sovietinių rudimentų – nuo korupcijos policijoje iki vory v zakone. Atrodė, kad ES ir NATO yra ranka pasiekiamos. Bet liaudis nusprendė, kad taip būtų per gerai, ir išsirinko į valdžią nacionalpopulistus su vietiniu karbauskiu priešaky. Ir nors marionetinė prezidentė retsykiais dar išspaudžia provakarietiškos retorikos, bet tik tiek. Viduje – rinkimų sistema papuošta ruso-baltarusiškomis matricomis, viskas sudėliota taip, kad kartvelai žingsnis po žingsnio vėl taptų gruzinais.
Kaimynai čečėnai rodo pavyzdį, kad ir prie ruso galima gyventi. Ne visiems, bet galima. Jei priklausai tinkamam klanui. Bet pirmiausia reikia pasistengti išvyti iš savo teritorijos visus rusus, išsiderėti iš kremliaus pastovias milijardines injekcijas. Galima sakyti, kad Kadyrovų klanas čečėnų vardu susitarė su velniais. Tai neturėjo būti labai sunku, nes abi pusės labiau prie demonų nei elfų ar žmonių. Gali pasirodyti, kad tas sandoris abiem pusėms naudingas – ir rusijos federacija nebyra, kol čečėnai pelningai imituoja lojalumą, ir Groznas gražiai atstatytas švytėte švyti. Teisūs bus ir tie, kurie sakys, kad toks sandoris nenaudingas abiem pusėms – rusai kasmet sumoka milijardus už pakazuchą, o valdančiajam klanui nepriklausantys čečėnai gyvena kaip abiejų tautų banditinių grupuočių įkaitai.
Gali susidaryti įspūdis, kad armėnai pastaraisiais metais pralaimėjo viską, kas įmanoma. Turėjo armėnai tame regione vienintelius sąjungininkus – rusų taikdarius. Nepadėjo.
Kaukazo kalnų regionas yra spalvingiausias pavyzdys, kad tautos nemoka ir niekada nemokėjo gyventi santarvėje.
Armėnai ką tik prarado ir Kalnų Karabachą, ir sąjungininkus rusus. Pastarieji sąjungininkais pabūti dar norėtų, bet kai iškyla dilema – eiti durtuvais prieš bairaktarus ar pasiplauti į krūmus, renkamasi variantą į krūmus. Rusiška ginkluotė suveikia tik tada, kai ją dengia patrankų mėsa, o armėnai neturi milijoninės vergų armijos, kuri savo mėsomis ir kaulais pridengtų katiušas, tiulpanus ir gvazdikus. Kai nėra mėsos bangų, rusiška karo mašina iškart pastringa.
O azerai turi brolius turkus, kurių yra per aštuonias dešimtis milijonų su antra didžiausia NATO armija. Turi tautiečių azerų mažumą Irane, sunku suskaičiuoti, kokio mažumo ta mažuma – 20 ar 30 milijonų. Ką tokiuose kontekstuose veikti armėnams, kurių tik 3 milijonai? Spjauti į viską ir puoselėti demokratiją. Jei grįš prie istorinį teisingumą kariniais būdais atkurti raginančių populistų, ateitis padovanos dar ne vieną puokštę skaudžiausių pralaimėjimų. Jei taps atvira visuomene, besigydančia nuo fantominių skausmų, po keleto metų paaiškės, kad jie šiame kare išlošė prieš feodalinį Alijevų klano Azerbaidžaną. Nes demokratija svarbiau už teritorijas.
BEREKLAMOS:
