Meniu
Prenumerata

antradienis, sausio 31 d.


KOMENTARAS
Kazachstanas slysta iš Kremliaus nagų
Edwardas Lucasas
Marius Vizbaras/BNS
Edwardas Lucasas.

Oligarchinis režimas, kilus gatvės protestams, dreba, o vėliau, remiamas Maskvos, žiauriai susidoroja su protestuotojais. Tokį scenarijų jau matėme: po 2020 metų rinkimų klastojimo Baltarusijoje ir Kyjive per 2014 metų Maidano sukilimą prieš korumpuotą ir išdavikišką Viktoro Janukovyčiaus valdymą.

Tačiau naujausias to variantas įvyko Kazachstane prieš metus. 2022 metų sausio 2-ąją Mangystau regione prasidėjusios demonstracijos greitai išplito po visą Centrinės Azijos šalį į visus jos didžiuosius miestus. Pirminė priežastis buvo kylančios degalų kainos. Tačiau protestai augo ant dešimtmečius trukusio nepasitenkinimo. Jie suvienijo prodemokratinius ir antikorupcinius aktyvistus, naftos chemijos pramonės profesinių sąjungų narius ir žmones, pasipiktinusius skurdu ir prastomis viešosiomis paslaugomis. Tai nebuvo „spalvotoji revoliucija“, kokių matėme kitose buvusios sovietų imperijos dalyse: ji buvo platesnė, gilesnė ir ne tokia kryptinga, nes rėmėsi klestinčia šalies pilietine visuomene, kuri daugiausia veikia už oficialios politinės sistemos ribų. Nebuvo vieno lyderio.

Protestai buvo didžiulis sukrėtimas sustabarėjusiai Kazachstano politinei sistemai, kuri tris dešimtmečius pabrėžė, kad stabilumas yra ekonomikos augimo pagrindas. Neabejotinus pasiekimus šioje srityje temdo represijos ir nelygybė, o buvusio prezidento Nursultano Nazarbayevo šeimai priklauso didžioji dalis šalies valdžios ir turtų. „Shal, ket!“ (Seneli, išeik!) – toks buvo pagrindinis demonstrantų reikalavimas: kad tvarkos po 1991 metų architektas, nominaliai atsistatydinęs 2019-aisiais, visiškai pasitrauktų iš viešojo gyvenimo.

Valdžios institucijos, kurioms dabar vadovauja prezidentas Kassymas-Jomartas Tokayevas, į tai atsakė pažadais dėl reformų ir praktinėmis represijomis. Motyvuojant protestų metu vykusiu plėšikavimu ir kitais neramumais, paskelbta nepaprastoji padėtis ir įsakyta saugumo pajėgoms šaudyti į „teroristus“ be įspėjimo. Žuvo mažiausiai 238 žmonės. Sulaikytieji buvo kankinami taip žiauriai, kaip iki tol Kazachstane nėra buvę. K.-J Tokayevas taip pat paprašė pagalbos iš išorės, prisidengdamas taikos palaikymo misija iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO), Kremliaus vadovaujamo posovietinio karinio aljanso.

Nuo to laiko Kazachstanas liko įšaldytas. Už dalyvavimą protestuose nuteista 1 000 žmonių. Prieš juos panaudotas smurtas nebuvo ištirtas. Kalbos apie politinę „demonopolizaciją“ ir ekonomines reformas pasirodė esančios tuščios. Prieš N. Nazarbayevo klano privilegijas imtasi tik simbolinių veiksmų. Birželį įvykęs konstitucinis referendumas buvo apsimestinis, lapkritį surengti prezidento rinkimai – taip pat, o šių metų birželį vyksiantys parlamento rinkimai vargu ar bus kitokie. Tikslas – suteikti režimui teisėtumo regimybę, o ne reformuoti šalį.

Kazachstano sprendimų priėmėjai supranta, kad jų padėtis yra pavojinga, nes šalis yra įsprausta tarp Rusijos ir Kinijos, todėl disidentų atžvilgiu vykdo abiem kaimynėms paslaugią politiką. Iš šalies pabėgęs Rusijos saugumo pareigūnas Michailas Žilinas ką tik buvo deportuotas atgal į Kremliaus gniaužtus. Etniniai kazachai, kurie bėga nuo Kinijos komunistų partijos valdymo, taip pat neranda prieglobsčio savo antrojoje tėvynėje.

Tačiau režimo užsienio politikoje pastebimi nedideli nepriklausomybės požymiai. Valdžia stiprina ryšius su Turkija. Gegužę J.-K. Tokayevas lankėsi Ankaroje, o spalį atsakomąjį vizitą surengė Recepas Tayyipas Erdoganas. Šį rudenį Kazachstane taip pat lankėsi du Europos Sąjungos lyderiai. Kazachstanas plėtoja nepriklausomus eksporto maršrutus per Kaspijos jūrą ir Kaukazą.

Įspūdingiausia, kad Kazachstano ambasada Kyjive pastatė „Nenugalimumo jurtą“ Ukrainos Bučos mieste, kuriame pernai buvo įvykdyti vieni iš didžiausių Rusijos karo nusikaltimų. Jurtoje vietiniai gyventojai gali pasinaudoti elektros energija, internetu, sušilti ir pavalgyti karšto maisto. Malonus gestas. Tačiau net ir sunkiausiai besiverčiantys ukrainiečiai turi tai, ko trūksta kazachams – laisvę.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

2023 01 11 12:14
Spausdinti