Asmeninis archyvasPaskirtoji premjerė pareiškė, kad keturių darbo dienų savaitė yra „neišvengiama ateities kryptis“. Skamba patraukliai: daugiau laisvalaikio, geresnė gyvenimo kokybė, motyvuoti darbuotojai. Tačiau globalios konkurencijos sąlygomis tokia vizija atrodo ne kaip atsakinga ekonominė politika, o kaip politinė iliuzija. Kuo gi remiasi šios idėjos entuziastai?
Europietiška idėja be pamato
Reikia aiškiai pasakyti: keturių darbo dienų savaitė yra tik europietiškas išradimas. JAV ar Azijoje ši tema neegzistuoja politinėje darbotvarkėje. Ten darbo kultūra orientuota į produktyvumą, inovacijas ir ilgalaikį konkurencingumą. Tuo tarpu Europa renkasi eksperimentuoti su socialiniais modeliais, kurie gražiai atrodo politiniuose pažaduose, bet neatsako į realius ekonominius iššūkius.
Net ir pačioje Europoje tai nėra niekur įteisinta visuotinai. Belgija suteikė teisę dirbti keturias dienas, bet tai reiškia tik valandų sutankinimą, o ne trumpesnį darbo laiką. Islandijoje, JK, Ispanijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje vyko riboti pilotiniai projektai. Jie daugiausia taikyti viešajame sektoriuje ar biurų darbuotojams, o išvados dažniausiai grindžiamos darbuotojų pasitenkinimo apklausomis.
Ką sako OECD?
- OECD savo 2024 m. ataskaitose pabrėžia, kad nors trumpesnė darbo savaitė gali padidinti valandinį našumą tam tikruose sektoriuose, nėra jokių įrodymų, kad ji turėtų teigiamą poveikį BVP ar makroekonomikai. Tai yra socialinis eksperimentas, o ne tvarus augimo modelis.
- Eurofound (ES užimtumo ir darbo sąlygų tyrimų agentūra) savo apžvalgose taip pat pažymi, kad dauguma 4 dienų savaitės bandymų yra lokalūs, dažniausiai biurų aplinkoje, ir jų rezultatai negali būti automatiškai perkeliami į gamybą ar viešąsias paslaugas.
- Trumpai tariant, tai nėra įrodymais pagrįsta strategija, o tik bandymai pagerinti darbo–laisvalaikio balansą siauruose sektoriuose.
Globalus kontekstas
JAV ir Kinija eina visiškai priešingu keliu. JAV – dirbtinio intelekto, gynybos technologijų, energetikos srityse telkia milžiniškas investicijas. „Silicon Valley“ ir kiti inovacijų centrai pritraukia talentus iš viso pasaulio. Kinija – sistemingai investuoja į AI patentus, retųjų žemės metalų tiekimo grandines ir karinių technologijų modernizavimą. Europa šioje konkurencinėje kovoje atrodo pasimetusi. Vietoje to, kad telktų resursus į inovacijas ir produktyvumą, dalis politikų siūlo trumpinti darbo laiką – tarsi tai būtų naujas augimo modelis.
Skaičiai kalba patys už save
2024 m. duomenys parodo realų atotrūkį:
JAV BVP vienam gyventojui (PPP) siekė apie 85 000 USD.
ES vidurkis – vos 45 000 USD.
Tai reiškia, kad JAV ekonominis produktyvumas jau šiandien yra beveik dvigubai didesnis nei Europos Sąjungos. Atotrūkis ne mažėja, o plečiasi. Kinija pagal pajamas vienam gyventojui dar atsilieka, bet dėl masto ir spartaus augimo tempų tampa rimtu geopolitiniu konkurentu.
Jei jau pradėti, tai nuo vyriausybės
Paskirtosios premjerės teiginys, kad keturių dienų savaitė yra „neišvengiama“, reiškia ne tik optimistinę viziją. Tai ir rizika, kad Lietuva taps dar vienu eksperimentiniu poligonu, užuot sutelkusi pastangas į realų konkurencingumą – pramonės produktyvumą, eksportą, technologijų plėtrą. Europa jau dabar pralaimi JAV ir Kinijai technologijose, gynybos inovacijose ir energetikoje. Darbo savaitės trumpinimas – kelias į ateities ekonomikos pragarą.
Nors gal reikėtų pradėti nuo vyriausybės ir jiems leisti dirbti tik ribotą kiekį dienų per savaitę. Kiek pamenu, Belgija neturėjo vyriausybės keletą mėnesių ir šaliai nieko nenutiko. Gal ir mes tada galėtume pasidžiaugti, kad nepaisant visų vyriausybės pastangų, Lietuvos ekonomika auga.
Artūras Jonkus yra komunikacijos ir ryšių su visuomene specialistas
