Per 27 nepriklausomybės metus, atrodo, nuėjome taip toli ir pasiekėme tai, ką kitos šalys kūrė šimtmečius. Tačiau sovietinio požiūrio, kad valstybė ir jos valdininkai gali reguliuoti ir privačią erdvę, asmeninius žmonių pasirinkimus, nepavyksta atsisakyti. Kodėl mums taip sunkiai sekasi kurti socialinius ryšius, rūpintis vieniems kitais ir net susikalbėti?

Atkreipkite dėmesį, kiek daug taisyklių bei reguliavimo mus supa, ir tai vis labiau trikdo. Tarsi esame laisvi, gyvename remdamiesi demokratijos principais, tačiau mus vis labiau spraudžia į rėmus. Biurokratinis reguliavimas pradeda skverbtis net į tokias sritis, kuriose pagal teisės principus jis negalimas – peržengiamos visos ribos. Štai siekiama riboti atsiskaitymą grynaisiais ir skatinti naudoti korteles. Tokiu atveju duomenys apie asmenines išlaidas – kaip ant delno. Po liepos 1 d. Specialiųjų tyrimų tarnybai pakaks prašymo bankui ar kitai kredito įstaigai suteikti informaciją apie juridinio asmens ūkines, finansines operacijas, finansinių priemonių panaudojimą. Ar šioje valstybėje dar įmanomas privatumas? Ar biurokratinėms institucijoms reikia matyti, ką ir kas perka parduotuvėje, kur lankosi, kokias pramogas mėgsta laisvalaikiu? Troškimas viską stebėti ir kontroliuoti primena George’o Orwello romano siužetą apie Didįjį Brolį. Neapleidžia jausmas, kad tos laisvės, kurių taip aktyviai ir ilgai siekėme, vis labiau ir daug subtiliau varžomos, siekiama viską ir visur kontroliuoti, pamirštant savireguliacijos naudą, bet iš tiesų tiesiog nemokame užčiuopti problemų esmės ir imtis jų nuosekliai bei kantriai spręsti. Dar viena mūsų valstybės yda – socialiniai eksperimentai. 26 metus reformuojame švietimo, sveikatos apsaugos, mokesčių, teisinę sistemas, tačiau itin dažnai pertvarkos konstruojamos remiantis ne diskusijomis su jas tiesiogiai paliesiančiomis grupėmis, mokslininkų, ekspertų įžvalgomis, o menkai argumentuotomis nuomonėmis, virstančiomis teisės aktų projektais. Įstatymas reikalauja pateikti ekonominį teisės projekto poveikio, galimų socialinių padarinių vertinimą. Tačiau šis reikalavimas tik deklaratyvus. Kaip dažnai tai daroma ir pristatoma visuomenei? Kad ir aukštojo mokslo pertvarka – susidaro įspūdis, kad kalbama apie šachmatų figūras ant žaidimo lentos, o ne apie Lietuvos ateities kartos žinių, gebėjimų stiprinimą. Neatrodo, kad pagalvota apie ilgalaikius padarinius, išskyrus matematinį aukštųjų mokyklų tinklo „optimizavimą“. Vakarų kultūros valstybėse reformoms rengiamasi atliekant įvairius tyrimus, vyksta diskusijos, konsultacijos, planavimas. O Lietuvoje, atrodo, argumentai nereikalingi, o jei būtinas pagrindimas, pateikiamos viena ar kelios garsiai skambančios priežastys ar nekonkretūs tikslai. Dar vienas pavyzdys – pensijų reforma: vienais metais pinigus kaupiame fonduose, o kitais mūsų turtą valstybė jau ketina nusavinti. Užuot sudariusi sąlygas verslui kurti darbo vietas, valdžia mus nuolat pratina prie minties, kad paramos iš valstybės senatvėje galime nesitikėti. Tokie eksperimentai ir neapgalvota jų komunikacija yra pernelyg rizikinga ir mažina žmonių pasitikėjimą savo valstybe. Ar asmuo gali jaustis saugus, gyvendamas tokioje orveliškoje aplinkoje? Neįtraukiame žmonių į problemų sprendimą, netiriame aplinkos ir reiškinių kompleksiškai. Apie emigraciją kalba ir politikai, ir ekonomistai, tačiau, be ekonominių aspektų, kitų priežasčių ar išeičių neieškome, tik vis labiau užsiimame saviplaka.

Susitelkimas tik į viešuosius ryšius ir menkas noras rūpintis žmogumi bei visuomenės gerove pakerta pasitikėjimą savo šalimi.

Tokia psichologinė atmosfera, susitelkimas vien į viešuosius ryšius ir menkas noras rūpintis žmonėmis bei visuomenės gerove pakerta pasitikėjimą savo šalimi. Neretas politikas pamiršta, kad valstybė nėra valdžia, valstybė visų pirma yra jos žmonės. Net ir šnekant apie galimas reformas bei jas planuojant, pirmiausia reikia mąstyti apie tuos žmones, kuriuos jos palies. Suprantama, kad pertvarka reikš pokytį, o kai kuriems tai gal bus ir tam tikras praradimas, tačiau argumentuojant, tinkamai pasiruošiant, perspėjant, diskutuojant galima išvengti neigiamų padarinių. Taip pat nepakenkti psichologiniam klimatui ir nesupriešinti gyventojų. Valstybė reguliavo ir reguliuos daugelį sričių. Valdžios, kaip sarginio šuns, funkcija yra būtina, tam pritartų net liberalai. Tačiau tą nedidelę reguliavimo iš viršaus ir žmogaus savarankiškumo ribą reikia išlaikyti, pagarbos žmogui dvasia turime puoselėti vakarietiškos politikos ir teisės kultūrą. Dar daugiau – privalome priešintis, jei laisvės ribos yra peržengiamos, ir dar labiau plėtoti tarpusavio ryšius, pagarbą, visuomeniškumą bei geranoriškumą. Kai pakeisime džiaugsmą kaimyno nelaime į rūpestį ir pagalbą vienas kitam, kai politikai ir atsakingi pareigūnai ims rūpintis ne tik reitingais ir kaip išbūti dar vieną kadenciją ten, kur patogu ir sotu, tuomet sumažės ir iškeliaujančių svetur srautas. Ignas Vėgėlė yra Advokatų tarybos pirmininkas