Asmeninis archyvasKas yra ES? Atsakymas daug sudėtingesnis nei keletas datų ir svarbiausių faktų, kuriuos galite rasti Vikipedijoje. Klausimas, kuo ji norėtų ir turėtų tapti, yra dar painesnis, o savo atsakymo versiją, ko gero, turi ne tik kiekviena iš 27 valstybių narių, bet ir atskiros visuomenių grupės.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Pažvelkime tik į dviejų dešimtmečių „lietuviškos“ ES retrospektyvą, kai Bendrija priėmė dešimt naujų narių, aštuonias jų, taip pat Lietuvą, – iš posovietinės žemyno dalies. Skurdžias, korumpuotas ir sovietmečio sužalotu mentalitetu. Nors yra niuansų, bet jų turi ir „senosios“ narės, ši plėtra yra viena Europos sėkmės istorijų, atnešusių tokių didelių permainų, kad terminai „senosios“ ir „naujosios“ ES šalys jau yra ir politiškai nekorektiški, ir neteisingi.
Visgi kur kas dažniau šie du dešimtmečiai Europoje buvo pažymėti krizės ženklais. 2008 m. JAV kilusi globali finansų krizė netrukus užkrėtė ir Senąjį žemyną, per kurį nuvilnijusi recesijos banga labiausiai skandino Baltijos šalis. Po to užkratas persimetė į Graikiją, Italiją, Ispaniją bei Portugaliją ir sukėlė rimtą grėsmę eurui.
2015 m. kilusi ir prastai valdoma migrantų krizė tapo dirva suvešėti populistinėms kraštutinėms jėgoms, kurios paprastai yra ir prokremliškos, ir antieuropietiškos. Ryškiausias, bet toli gražu ne vienintelis pavyzdys yra „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kuri 2013 m. rinkimuose neperkopė 5 proc. barjero, 2017 ir 2021 m. surinko atitinkamai 12,6 ir 10,3 proc. balsų, o šiemet už ją balsavo daugiau nei penktadalis dalyvavusiųjų rinkimuose ir, iškovojusi 152 mandatus, AfD tapo antrąja politine jėga Bundestage.
Apie kokią Europos globalią galybę galima kalbėti, kai nesitvarkoma savo pačios kieme?
2016 m. Jungtinės Karalystės piliečiai referendume nubalsavo pasitraukti iš ES. Bendrija prarado vieną didžiausių ir turtingiausių savo narių, o klubas sumažėjo iki 27, kai plėtros piką po didžiosios plėtros bangos pasiekė 2007 m. priėmęs Bulgariją ir Rumuniją, o 2013-aisiais – Kroatiją.
„Brexitą“ išprovokavo politinės intrigos Londone, tačiau ES ambicijos irgi išsikvėpė daugiau nei dešimtmetį nepriėmus nė vienos narės, nors prie slenksčio mindžikuoja Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Kosovas, Serbija, Šiaurės Makedonija. Tai gana skurdžios ir komplikuotos šalys, bet jų narystę klampina kaimynių ir kai kurių didžiųjų ES šalių politikų išskaičiavimai ir prietarai. Briuselyje erzelį kelia nuolatiniai Vengrijos ir neseni Lenkijos akibrokštai dėl žmogaus teisių ir kitų europinių vertybių, tad vengiama naujų išsišokėlių. Bet tai tik išsisukinėjimai, kaip ir kalbos apie finansinę naštą, nes šešios Vakarų Balkanų šalys (trys iš jų NATO narės) kartu sudėjus teturi vos per 17 mln. gyventojų – mažiau nei Rumunija ar nė pusė Lenkijos. Vakarų Balkanuose aktyviai įtakos siekia Rusija ir Kinija, tad apie kokią Europos globalią galybę galima kalbėti, kai nesitvarkoma savo pačios kieme?
2019 m. kilusi koronaviruso pandemija davė progą ES institucijoms susitelkti, tačiau centralizuotai nupirkti vakcinų ir parengti ekonomikos gaivinimo planus yra taktinio, bet ne strateginio užmojo darbai.
2008 m. Rusijos invazija Gruzijoje, 2014 m. Krymo aneksija ir kovos Donbase tebuvo preliudija į ketvirtus metus vykstantį karą Ukrainoje, galiausiai atvedusi į egzistencinę saugumo krizę ne tik šiaurinio ir rytinio ES pakraščio valstybes, bet visą ES apskritai. Donaldo Trumpo perrinkimas JAV prezidentu ir atvirai antieuropietiška jo politika padėtį dar labiau komplikuoja.
*****susije*****
D. Trumpas tapo paskutiniu lašu, paskatinusiu Europą prabilti apie ginklavimąsi ir pasaulinės galios atkūrimą. Pagaliau, bet tikrai per vėlai. Tad būtų geriau niekada ir nesužinoti, ar Europa pajėgi įveikti ir šią krizę? Akivaizdu viena, kad veikiama per lėtai, Ukraina remiama per mažai, Rusija baudžiama per menkai.
Čia prieikime prie išvados Lietuvai. Tokioje kritinėje situacijoje vieno draudimo poliso per mažai. Stipri ES yra Lietuvos prioritetas, kaip ir galinga NATO ir geri santykiai su JAV. Tačiau dabar tokie laikai, kai galima kliautis tik savimi. Tai jau kito komentaro tema, bet gerų žinių beveik nėra. Lietuvoje įsisiautėja populizmas, kai nesugebama priimti elementariausių sprendimų, Vyriausybei vadovauja į skandalus įsivėlusi „šluba antis“, o prezidentas žaidžia gerovės valstybės kūrėją-šeimų globėją ir vėl nori sraigtasparniu barstyti milijonus, kurių taip reikia gynybai.
In Varietate Concirdia (susivienijusi įvairovė) – skelbia ES šūkis. Kaip ir daugelyje rinkodaros šūkių skambios frazės užmaskuoja dalį tiesos. Šūkio galima ir nekeisti, bet veiksmų planas turėtų skambėti kiek kitaip – vienas už visus, bet ir kiekvienas už save.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
