Pamenu, kai virtualusis lietuvių liaudies choras ketverius metus nonstop baubė „Kuuu-biii-liau!“ Taip gražiai beūbaudami nepastebėjom, kaip baigėsi pasaulinė krizė.
Jau Vydūnas atrado, kad dainavimas yra kolektyvinė meditacija, o ir plaučiams sveika. Anais laikais mokslininkai sakydavo, kad alus gerti sveika, bet šiuolaikiniai Seimo teologai užginčijo – visa tai netiesa. Ir Kubilius dėl visko kaltas. O ko nespėjo sugadinti Kubilius, tą atgaline data buvo sunaikinęs Landsbergis.
Po Kubiliaus vieną kadenciją smaginomės klausydami rytinių Butkevičiaus pasakų ir vakarinių tų pačių istorijų perpasakojimų. Nors bebrinio renesanso epochėlėje nuobodu nebuvo, vis dėlto Butkevičiui valdant Lietuvoje nieko įsimintino neįvyko, nes įvairiaūsiams bebrams užteko nuovokos neerzinti hipsterių, nelįsti iš Seimo ir Vyriausybės, nesitapinti su žurnalistais ir smulkiaisiais protestuotojais.
Premjeras Skvernelis yra legionierius. Jį, kaip politinį freelancerį, pasamdė Karbauskis valstiečių rinkimų sąrašams papuošti. Iš dalies dėl to po gandro totemu susibūrę gandraminčiai išplėšė pergalę finišo tiesiojoje, aplenkę visų kitų politinio žodžio meistrų komandas.
Galioja toks dėsnis: kuo geriau dirba valdžia, tuo rečiau ji kliūva rinkėjams. Idealios valdžios apskritai turėtume nematyti ir negirdėti. Ji turėtų dirbti savo nuobodų darbą – rengti protingus įstatymus, nuobodžiai plušėti rinkėjų labui ir taip toliau, ir panašiai. Pavyzdžiui, prezidentė – kuo toliau, tuo idealiau dirba. Kurį laiką visai nieko apie ją negirdėjom, tik įprastas Kremliaus agentų aimanas.
Būnant premjeru neįmanoma visiškai pasislėpti gandraminčių minioje. Vis dėlto pasitaiko savaičių, kai galima pamiršti, kad toks legionierius Skvernelis eina ministro pirmininko pareigas. Pažvelgę į niekuo neišsiskiriančią savaitę susidėliotume maždaug tokią išklotinę: pirmadienis prasideda nuo viešųjų kokio nors priesaiką sulaužiusio tėvynės išdaviko svarstymų, rengiamų balsavimų, skaičiavimų mintyse, kiek bus „už“, kiek „prieš“, būrimų, kaip balsuos virtualieji žalieji, kaip – stambieji valstiečiai, ką sau tyliai rezga postjedinstvininkai ir apsipaksininkai, ar reikia būdelėse fotografuoti slaptus biuletenius prieš juos sugadinant, ar nebeverta?
Būnant premjeru neįmanoma visiškai pasislėpti gandraminčių minioje.
Visas tas turgus vyksta nuo pirmadienio ryto iki trečiadienio išnaktų. Pertraukose, kad Lietuvai būtų geriau, skubiai Seime įkuriamas Miltų ir kruopų komitetas, nes Kepenis irgi nori atrodyti svarbus. Tada Veryga pateikia įstatymo apie alkoholio garų koncentraciją aplink alubarius projektą – koks nanodalelių kubiniame metre kiekis baustinas administracine tvarka, o už kiek gresia baro sudeginimas ir dezinfekcija tarpkonfesinėmis mišiomis. Pagaliau ligoninėse įsigalioja parėdymas, kad vitaminus privalu leisti į dešiniąją pasturgalio pusę, o visus kitus vaistus – į kairiąją, arba į ranką. Hipsterių žiniasklaida, savaime suprantama, putoja iš pasiutimo.
Ketvirtadienį švietimo ministrė pristato projektą, kad pedagogai lietuviškoms mokykloms nuo kitų metų bus rengiami Petrapily ir Dorpate. Ir kad pagaliau radosi spėkų visus tuos lituanistinius kalbos, literatūros, istorijos institutus išbuožinti. Lituanistikos docentams, profesoriams ir daktarams ministerijos proto galiūnai išsiunčia atnaujintas humanitaristinės tyrimo lauko stebėsenos, interholistinės buvosenos ir paramodalinės šūdoturėsenos gaires. Nedėkingieji inteligentai, užuot tarę bendrą „ačių“, keikiasi feisbuke.
Penktadieniais kovo pabaigoje Lietuvoje tradiciškai šlapdriba, tamsu kiaurą parą, bet Seime gležnus daigelius į dienos šviesos lempas nedrąsiai tiesia gyvybiškai visų tėvynainių gandrabūviui svarbūs projektai – apie bendrą metodiką, kaip pagaliau nesismulkinant apskaičiuoti Kubiliaus vyriausybės eibes.
Kur čia Skvernelio vieta? Ar premjeras yra šimtaprocentinis gandramintis su Kultūros komiteto pirmininku Karbauskiu? Nors ir pradėjo kaip legionierius Naisių agrokoncerno profesionalų komandoje, dabar jau turi galių išsiųsti pagrindinį gandrą toli toli į pietus. Be bilieto atgal. Bet nenori. Ar prisibijo? O gal jį kol kas tenkina tokia plunksnų uždanga?
Norisi tikėti, kad Skvernelis slapta yra Pranckiečio gandramintis, kad bent kartais jam gėda už didžiuosius valstiečių paukščius, kurie nesibodi murkdydamiesi purvuose pamokslauti apie švarą. Užvis labiau norisi tikėti, kad Skvernelis nėra visokio plauko skardžių, andriukaičių ir tuminų gandramintis. Ir jei koks velnias gundys, tikėkimės, pakaks nuovokos suprasti, kad apsitapšnoti neapsimoka.
