Didėjant Rusijos agresyvumui ir dėl to kylant naujų grėsmių, Kinija nesulaukia deramo ir populiariosios Lietuvos žiniasklaidos, ir ypač politikų dėmesio.
Tai būtų galima nurašyti per kraštus besiskverbiančiam provincialumui, kuris dar labiau sustiprėjo į Seimą plūstelėjus valstiečių naujokų bangai, o Vyriausybės vadovo postą užėmus siaurų pažiūrų premjerui Sauliui Skverneliui. Kai skaičiai dešros ir sūrio kainų etiketėse jau dveji metai yra vyraujanti ministro pirmininko tema, nenuostabu, kad paini ir daugiasluoksnė Kinijos problema atrodo pernelyg bauginančiai.
Ji iš tiesų sudėtinga. Čia nepasirinksi tik už ar tik prieš, nepasiūlysi „plano chuligano“, o kiekvienas sprendimas gali sukelti skirtingą atoveiksmį santykiuose su JAV ar ES.
Kokios politikos Lietuva turėtų laikytis su Kinija? Į šį klausimą atsakyti nėra paprasta, nepakanka ant svarstyklių dėti už ir prieš argumentus. Bent jau tos svarstyklės turėtų būti su trimis lėkštelėmis, ieškant vertybių, naudos ir grėsmių pusiausvyros.
Pradėkime nuo dviejų pastarųjų, nes riba tarp naudos ir spąstų taip pat išsitrynusi.
Suartėti su Kinija naudinga daugeliui buvusių Sovietų Sąjungos valstybių, nes ji tampa atsvara agresyviam Rusijos dominavimui. Po Ukrainos teritorijų okupacijos grėsmę pajutęs neseniai atsistatydinęs Kazachijos prezidentas Nursultanas Nazarbayevas sumaniai rezgė draugiškus santykius su Kinija, tikėdamasis, kad ji galėtų tapti draudimo polisu. Panašiai mąsto ir kitų Centrinės Azijos ir Kaukazo valstybių lyderiai.
Tačiau Lietuvos saugumo garantas yra NATO, kurioje svarbiausias vaidmuo tenka JAV. Siekiant vis labiau konkuruoti su Kinija, amerikiečių karinė galia telkiama Ramiojo vandenyno regione, kur susikerta daugiausia abiejų supervalstybių interesų. Baltijos šalys ir Rusijos grėsmė joms tampa antraeiliu klausimu, kurį JAV norėtų užkrauti patiems europiečiams.
Europos vienybei Kinija taip pat kelia iššūkių. Ji pirmiausia taikosi į silpnų vietų turinčias Senojo žemyno valstybes, ir potencialių taikinių netrūksta. Vienur tai priežastis, kitur padarinys, bet Kinijai palankiausios populistų valdomos šalys išgyveno stiprias ekonomikos krizes ar iki šiol susiduria su sunkumais. Tai leido Kinijai „apsipirkti“ Graikijoje, Portugalijoje, palyginti daug kinų investicijų sulaukė Vengrija. Pastarosios autokratiško premjero Viktoro Orbáno santykiai su Pekinu nepalyginti šiltesni nei su Briuseliu ar daugeliu ES šalių sostinių. Kovotoju su liberaliąja demokratija pasiskelbęs Vengrijos premjeras vertybėmis irgi atrodo artimesnis Kinijai. Naują galvos skausmą ES ima kelti populistų valdoma Italija, pirmoji iš Didžiojo septyneto valstybių pasirašiusi susitarimą dėl „Vienos juostos, vieno kelio“ projekto.
Tiesa, būtų klaidinga manyti, kad Kinija, kaip Rusija, norėtų sugriauti ES. Pekinas tiesiog stiprina įtaką atskiroms ES valstybėms, kad per jas galėtų paveikti arba blokuoti Bendrijos sprendimus, liečiančius pačios Kinijos interesus ar ją vertinančius, pavyzdžiui, dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų.
Neatsakingi vietos politikai ir lengvai pasiekiami kiniški kreditai gali sumaišyti nuodingą, o mažoms šalims kone mirtiną, kokteilį.
Svarbiausia Kinijos įtakos priemonė – pinigai, kurie, senkant ES investicijoms, vis labiau vilios, tikėtina, daugelį Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Neatsakingi vietos politikai ir lengvai pasiekiami kiniški kreditai gali sumaišyti nuodingą, o mažoms šalims kone mirtiną, kokteilį. Toks pavyzdys yra Juodkalnija, už kiniškas paskolas susiviliojusi nutiesti brangų greitkelį per kalnus nuo pajūrio uosto Serbijos sienos link. Projektas stringa, o Juodkalnija atsidūrė prie bankroto ribos. Ir ši maža Balkanų šalis ne viena tokia pasaulyje.
Tad dėliojant svarelius ant „kiniškų“ svarstyklių nereikėtų pamiršti vertybių. Viena jautriausių temų, kuriai prislopinti Kinija visuomet pasinaudos savo politine ir finansine galia, yra tibetiečių ir uigūrų padėtis. XX a. pabaigoje Tibetas Lietuvai buvo likimo brolis, kaip ir mes siekiantis nepalūžti po stipraus ir žiauraus kaimyno priespauda. Tačiau dabar Tibetas net ir Lietuvoje tapo nepatogia tema. Tai geriausiai iliustruoja Dalai Lamos vizitai, kurių metu aukščiausių šalies vadovų darbotvarkę diktuoja baimė užrūstinti Kiniją. Diplomatijos viražus dar galima pateisinti, tačiau brutalus Lietuvos policijos elgesys su protestuotojais, kurie viešint svarbiems Kinijos pareigūnams mėgindavo atkreipti visuomenės dėmesį į padėtį Tibete, buvo apgailėtinas.
Pagaliau dėmesys tibetiečiams ir kitai Kinijos tautinei mažumai uigūrams, kurių padėtis vertinama kaip viena kraupiausių pasaulyje, reikalingas ne Kinijai paerzinti, o savo moraliniam kompasui sureguliuoti. Kad akių neužtemdytų iliuzija, pavojingiausias Kinijos kuriamas vaizdinys – kad stiprios rankos valdoma šalis irgi gali suklestėti.
Ovidijus Lukošius yra alfa.lt ir IQ vyriausiasis redaktorius
