Donaldui Trumpui netikėtai laimėjus JAV prezidento rinkimus, neabejotinai paaiškėjo vienas dalykas: pernelyg daug amerikiečių, ypač baltaodžių vyrų, jaučiasi palikti likimo valiai.
Šis jausmas ne iš piršto laužtas, nes daugelis amerikiečių iš tiesų yra palikti likimo valiai. Tai aiškiai rodo ne tik jų pyktis, bet ir tyrimų duomenys. Ir, kaip jau ne kartą rašiau, ekonominė sistema, neduodanti naudos didžiajai daliai visuomenės, pasmerkta žlugti. Tad ko turėtų imtis išrinktasis prezidentas D. Trumpas?
Per daugiau kaip trečdalį pastarojo šimtmečio JAV ekonominės sistemos taisyklės buvo perrašytos taip, kad dabar tapo naudingos tik nedideliam turtingųjų sluoksniui ir daro žalą visam ūkiui, ypač 80 proc. ne tokių turtingų šalies gyventojų. D. Trumpo pergalė ironiška tuo, kad būtent jo atstovaujama Respublikonų partija siekė kraštutinės globalizacijos ir pasisakė prieš politiką, kuri sušvelnintų su šiuo procesu susijusias netektis. Tačiau istorijos neištrinsi: Kinija ir Indija dabar neatsiejamos nuo globalaus ūkio, o technologijos vystosi taip sparčiai, kad darbo vietų gamybos sektoriuje mažėja visame pasaulyje.
Tai reiškia, kad D. Trumpas neturi jokių galimybių sugrąžinti pakankamai daug gerai mokamų gamybos darbo vietų į JAV. Gamybą sugrąžinti įmanoma, bet tai bus pažangios įmonės, samdančios mažai personalo. Sugrąžinti galima ir darbo vietas, bet jos bus menkai mokamos, kitaip nei XX a. šeštajame dešimtmetyje.
Jei D. Trumpas rimtai ketina mažinti nelygybę, jis privalo perrašyti taisykles. Šįsyk taip, kad jos būtų naudingos visai visuomenei, o ne tik jo aplinkos atstovams.
Pirmoji verslo taisyklė – plėsti investicijas ir taip atkurti tvarią ilgalaikę plėtrą. D. Trumpas turėtų daugiausia dėmesio skirti infrastruktūros ir mokslinių tyrimų išlaidoms. Stebėtina, bet šalyje, kurios ekonominę sėkmę lemia technologinės inovacijos, pagrindiniams moksliniams tyrimams skiriamų investicijų BVP dalis šiandien yra mažesnė nei prieš pusę šimtmečio.
Gamybą sugrąžinti įmanoma, bet tai bus pažangios įmonės, samdančios mažai personalo. Sugrąžinti galima ir darbo vietas, bet jos bus menkai mokamos.
Geresnė infrastruktūra padidintų privačiųjų investicijų grąžą, kuri pastaruoju metu taip pat neauga. Privačiąsias investicijas paskatintų ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, įskaitant moterų vadovaujamas bendroves, labiau prieinami kreditavimo ištekliai. Anglies dioksido mokestis duotų trigubą naudą: spartesnę plėtrą įmonėms prisitaikant prie didesnių anglies dioksido taršos sąnaudų, švaresnę aplinką ir pajamas, iš kurių būtų galima finansuoti infrastruktūrą bei pastangas sumažinti ekonominę nelygybę JAV. Kadangi D. Trumpas apskritai neigia klimato kaitą, jis veikiausiai tuo nepasinaudos (dėl to amerikietišką produkciją, pagamintą ne pagal pasaulines klimato kaitos taisykles, kitos šalys gali apmokestinti muitais).
Derėtų iš esmės peržiūrėti JAV pajamų pasiskirstymą, kuris yra vienas prasčiausių išsivysčiusiose šalyse. D. Trumpas pažadėjo padidinti minimalųjį darbo užmokestį, bet vargu ar imsis kitų svarbių permainų, pavyzdžiui, stiprinti darbuotojų kolektyvinių sutarčių teises bei derybų pozicijas ir apriboti aukščiausių vadovų atlyginimus bei augančią finansų elito įtaką.
Reformuojant kontrolę būtina ne tik riboti galimą finansų sektoriaus žalą, bet ir užtikrinti, kad jis išties tarnautų visuomenei.
Balandį prezidento Baracko Obamos Ekonomikos patarėjų taryba paskelbė pranešimą, kuriame pabrėžiama rinkos koncentracija daugelyje sektorių. Dėl to nukenčia konkurencija ir kyla kainos, t. y. realiosios gyventojų pajamos traukiasi taip pat, kaip ir karpant atlyginimus. JAV privalo mažinti šią rinkos įtakos koncentraciją, įskaitant naujausias vadinamosios dalijimosi ekonomikos apraiškas.
Būtina reformuoti JAV regresinę, nelygybę skatinančią mokesčių sistemą, kuri leidžia praturtėti turtingiesiems šalies gyventojams (ir tik jiems). Akivaizdus tikslas turėtų būti panaikinti mokesčių išimtis, taikomas pajamoms iš kapitalo ir dividendų. Taip pat užtikrinti, kad bendrovės mokėtų mokesčius: galbūt sumažinant pelno mokestį įmonėms, kurios investuoja ir kuria darbo vietas JAV, ir padidinant to nedarančioms. Kadangi iš esamos sistemos daug naudos gauna ir pats D. Trumpas, jo pažadai imtis reformų, kurios atneš naudos paprastiems amerikiečiams, neskamba įtikinamai. Kaip įprasta respublikonams, mokesčių sistemos permainos bus naudingos daugiausia turtingiesiems.
Nuo tada, kai prezidentas Ronaldas Reaganas ėmė tirpdyti vidurinę klasę ir ekonominės plėtros naudą dalyti turtingiausiems šalies gyventojams, daug kas pasikeitė.
D. Trumpui greičiausiai nerūpės ir lygios galimybės. Jei JAV nenori tapti neofeodaline valstybe, kurioje pranašumai ir kliūtys paveldimos iš kartos į kartą, būtina užtikrinti visuotinį ikimokyklinį švietimą ir daugiau investuoti į valstybines mokyklas. Bet D. Trumpas šia tema beveik nekalba.
Norint atkurti visuotinę gerovę reikėtų politikos, kuri praplėstų galimybes įsigyti įperkamą būstą ir gauti nebrangias sveikatos priežiūros paslaugas, užtikrinti orią pensiją ir leisti visiems amerikiečiams, nepriklausomai nuo šeimos sukaupto turto, įgyti aukštąjį išsilavinimą, atitinkantį kiekvieno asmens gebėjimus ir pomėgių sritį. Galiu įsivaizduoti nekilnojamojo turto magnatą D. Trumpą paremiant stambią būsto programą (iš kurios daugiausia naudos gautų nekilnojamojo turto verslininkai, kaip jis), bet jei naujasis prezidentas įgyvendins pažadą atšaukti Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą (vadinamąjį „Obamacare“), milijonai amerikiečių liks be sveikatos draudimo. Tiesa, netrukus po rinkimų D. Trumpas leido suprasti, kad šį klausimą tikriausiai spręs ne taip radikaliai.
Problemų, kurias į viešumą kelia dešimtmečius užmiršti ir dėl to nepatenkinti amerikiečiai, neįmanoma išspręsti greitai ir tradicinėmis priemonėmis. Norint sukurti veiksmingą strategiją, reikės netradicinių sprendimų, kurie tikriausiai neatitiks respublikonų verslo interesų. Pavyzdžiui, būtų galima leisti pagerinti pensinio amžiaus asmenų gyvenimo sąlygas daugiau investuojant į socialinę apsaugą ir padidinant pensijas. Nuodugni vaiko ir nedarbo pašalpų sistema sumažintų neišvengiamai kylančią įtampą, amerikiečiams mėginant derinti darbo ir šeimos interesus.
Panašiai valstybinė būsto finansavimo programa galėtų nepriekaištingiems mokesčių mokėtojams pasiūlyti 20 proc. pradinį įnašą (atsižvelgiant į asmens galimybes grąžinti skolą) su palūkanomis, kurios būtų tik šiek tiek didesnės už tas, kuriomis skolinasi ir savo skolas administruoja vyriausybė. Šios lengvatos būtų teikiamos per gyventojų pajamų mokesčio sistemą.
Nuo tada, kai prezidentas Ronaldas Reaganas ėmė tirpdyti vidurinę klasę ir ekonominės plėtros naudą dalyti turtingiausiems šalies gyventojams, daug kas pasikeitė, ir JAV politika bei institucijos nebespėja žengti koja kojon su laiku. Nuo augančio dirbančių moterų skaičiaus iki interneto pakilimo ir vis didesnės kultūrinės įvairovės – XXI a. Amerika iš esmės skiriasi nuo XX a. devintojo dešimtmečio JAV.
Jei D. Trumpas iš tiesų nori padėti užmirštiesiems, jis turi atsitraukti nuo ideologinių praeities kovų. Mano aprašyta programa susijusi ne tik su ekonomika. Ji taip pat formuoja dinamišką, atvirąją ir visais savo nariais besirūpinančią visuomenę, kurioje išsipildytų brangiausių amerikiečių vertybių viltis. D. Trumpo rinkimų kampanijos pažadai šiuos pasiūlymus iš dalies atitinka, bet tam tikrais klausimais iš esmės jiems prieštarauja.
Mano itin miglotas krištolinis rutulys rodo, kad taisyklės bus perrašytos, bet ne siekiant ištaisyti šiurkščias R. Reagano revoliucijos klaidas, dėl kurių žmonės buvo savanaudiškai palikti likimo valiai. Naujosios taisyklės tik pablogins padėtį ir dar daugiau amerikiečių atitols nuo savosios svajonės.
Josephas E. Stiglitzas yra Nobelio ekonomikos premijos laureatas, Kolumbijos universiteto profesorius ir Roosevelto instituto vyriausiasis ekonomistas
