Asmeninis archyvasLietuvos sveikatos apsaugos darbuotojams Skandinavija yra tarsi pažadėtoji žemė, viliojanti parengtus kvalifikuotus specialistus. Lietuvos ir Norvegijos sveikatos apsaugos sistemos atrodytų sunkiai palyginamos, nes „ten“ pinigų yra, o pas mus jų visada „trūksta“, bet imkim ir palyginkim.
Ar tikrai Lietuvos medikams, palyginti su kolegomis Norvegijoje, labiausiai trūksta finansavimo, o gal labiau trūksta nekainuojančių dalykų – sprendimo laisvės, pagarbos ir pasitikėjimo?
Ilgą laiką dirbęs Lietuvoje ir jau ne pirmus metus dirbdamas Norvegijoje galiu gana objektyviai pasakyti, kad gydytojų laisvė ir pasitikėjimas jais abiejose šalyse iš esmės nepalyginami dalykai.
Čia, Norvegijoje, nėra viršininko ant gydytojo galvos. Gydytojas pats prisiima atsakomybę ir turi laisvę ją įgyvendinti. Į gydytojo darbą nesikiša niekas. Net pacientų srautus administratorius reguliuoja derindamasis su šeimos gydytoju, kuris, išgirdęs problemą, turi galią spręsti, ar paskambinti pacientui, pasikviesti, paskirti tyrimus, ar tiesiog išrašyti vaistų.
Norvegijoje nėra išpūsto ir nuolat besiplečiančio administracinio priežiūros aparato, ir tai (be to, kad norvegams apskritai nebūdingas liguistas noras ką nors kontroliuoti) lemia kelios objektyvios priežastys. „Aparato“ atlyginimai Norvegijoje nėra didesni nei gydytojų, dažnai ir mažesni, o darbas valstybinėje institucijoje nesuteikia nepagrįsto pranašumo jausmo ir privilegijos dalyti baudas, nuobaudas ir sankcijas. Bet kokia biurokratinė iniciatyva, pavyzdžiui, įvesti naujas formas ar reikalavimus, turi būti suderinta su profesinėmis sąjungomis, kurioms nepritarus – o greičiausiai taip ir bus – iniciatyvos ir lieka biurokrato svajone.
Kita vertus, pasitikėjimas yra abipusis. Norvegai kur kas labiau nei lietuviai linkę pasitikėti savo valstybinėmis institucijomis. Jei kuris nors gydymo būdas nėra patvirtintas, jis ir nebus taikomas, nes paprastai kiekvienas Europoje pripažintas gydymo metodas čia labai greitai užregistruojamas. Valstybinės institucijos pasitiki gydytojais ir daro viską, kad gydytojai turėtų naujausius gydymo metodus, o gydytojai nepuola ir nekaltina institucijų, jei koks metodas nepatvirtintas.
Mes galime be baimės kalbėti ir diskutuoti ir nepopuliariais, neatitinkančiais ideologinės politikos klausimais. Teko skaityti nuomonę, kad Lietuvoje ne visi gydytojai drįsta kalbėti apie mažiau žalingas alternatyvas metant rūkyti, nes tai prieštarauja „oficialiai“ pozicijai. Tuo tarpu Norvegijoje net preziumuojama, kad žmogus turi teisę pasisakyti. Tarkime, čia buvo gydytojų, kurie pasisakė prieš skiepus, tačiau kiekvienas toks pasisakymas per žiniasklaidos priemones nesukrečia ir nesupriešina šalies, o sveikatos politikų sprendimai yra grindžiami faktais ir moksliniais tyrimais, o ne ideologija.
Todėl medikamentinis abortas čia įteisintas seniai. Kaip ir medicininės kanapės, kurios taikomos esant skausmams, Krono ligai ir kt. Įdomu ir labai norvegiška, kad jei vienintelis registruotas medicininių kanapių preparatas pacientui netinka, tarkim, jam reikia didesnės koncentracijos kanapių, nei yra registruotame vaiste, gydytojui pakanka tiesiog argumentuoti, ir jam bus leista užsisakyti per vaistinę kitą, veiksmingesnį preparatą.
Lietuvoje vargsta žmonės, kurie serga dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromu (ADHD), nes jam gydyti naudojami narkotikams prilyginami preparatai, kurių Lietuvoje registruotas tik vienas, tačiau jo nėra vaistinėse. Tuo tarpu Norvegijoje šiai ligai gydyti yra kokie 5 vaistiniai preparatai, kuriuos gali išrašyti gydytojai, tinkamai diagnozavę ligą. Kartą save žalojančiai pacientei norėjau išrašyti vaistą, kuris Norvegijoje šiam sutrikimui neregistruotas. Su manimi susisiekė HELFO (VVKT analogas) atstovai ir tiesiog paprašė atsiųsti straipsnių apie vaisto efektyvumą gydant tokio tipo sutrikimus.
Toks pasitikėjimas medikais sunkiai įsivaizduojamas Lietuvoje, ir tai darbo pradžioje labai glumindavo.
Taip, gydytojo konsultacijos ir Norvegijoje kartais tenka laukti mėnesius. Tačiau čia paciento teisė gauti paslaugą nėra viršesnė už mediko teisę į asmeninį gyvenimą ir adekvatų darbo krūvį. Gydytojai serga tiek, kiek reikia, dalyvauja konferencijose ir pasitarimuose, atostogauja ir pietauja. Pacientai laukia tiek, kiek reikia – namuose, o ne už gydytojo durų. Apie paskirtą vizito laiką pranešama laišku. Jei būklė sunki, kreipiamasi į budinčius medikus ar ligonines. Bet niekas nespaudžia gydytojo dirbti sergant ar po darbo. Ir net jei pacientas pasiskųstų, nors neteko apie tai girdėti, jam tiesiog būtų mandagiai paaiškinta, jog gydytojas taip pat turi teises.
Mano nuomone, Lietuvos gydytojams pirmiausia trūksta drąsos – drąsos visuotiniam streikui, drąsos pakeisti gydytojų profesinės sąjungos vadovus, kurie seniai nebegina medikų, drąsos nenutraukti pradėto streiko iki tol, kol reikalavimai nebus patenkinti. Tuomet ateis ir pagarba medikui, nes niekas negerbia to, kuris neturi jokių teisių, tik augančias pareigas ir kuris nuolankiai vykdo bet kokius administratorių ir politikų sumanymus ir paliepimus.
Dr. Ramūnas Aranauskas, gydytojas psichiatras, dirbantis Nordlando apskrities psichiatrijos ligoninėje Norvegijoje.
