Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugsėjo 30 d.


VERSLO FINANSAVIMAS
Kodėl bankas neskolina dešimties tūkstančių eurų?
Linas Armalys

Dar prieš pusę metų smulkusis verslas dažniausiai kreipdavosi į mus dėl paskolų investicijoms, o dabar dažniau prašoma finansavimo apyvartinėms lėšoms. Jau juntame išaugusių produkcijos, žaliavų, energetikos kainų, karo Ukrainoje poveikį. Bjūrančias smulkiojo ir vidutinio verslo nuotaikas rodo ir neseniai viešinti SEB banko atlikto tyrimo rezultatai, kuriais remiantis artimiausiais metais investuoti numatančių įmonių sumažėjo nuo 48 proc. šių metų pradžioje iki 29 proc.

Sunku pasakyti, kiek ilgai smulkieji verslininkai stabdys investicijas į plėtrą. Juolab kad ir bankai vėl imasi atsargiau vertinti smulkiuosius. Tačiau faktas tas, kad net ir šiuo neapibrėžtumo kupinu metu galimybių pasiskolinti smulkusis verslas turi daugiau nei prieš trejus metus.

Tik problema, kad smulkieji verslininkai ne visuomet žino apie galimybes arba kreipiasi ne į tas finansų įstaigas, kurios dirba su mažaisiais verslais.

Kalbėdami apie smulkųjį ir vidutinį verslą (sutrumpintai – SVV), bankai ir valstybinės institucijos turi omenyje platų verslo segmentą, kuriam priskiriamos įmonės, turinčios iki 250 darbuotojų ir pasiekiančios iki 50 milijonų eurų metinę apyvartą.

Tačiau atotrūkis tarp sąvokų „smulkusis“ ir „vidutinis“ – milžiniškas. Smulkusis verslas – tai iki dešimties darbuotojų turinčios įmonės (jų Lietuvoje, beje, yra net 84 proc.), kurių metinė apyvarta vidutiniškai siekia pusę milijono eurų. Puikiai suvokiame, kad lyginti įmones, kurių apyvartos sudaro 10 milijonų ir 100 tūkstančių, beveik neįmanoma.

Teikdami finansavimą, tradiciniai bankai orientuojasi į turto turinčias, bent dvejus ar trejus metus sėkmingai veiklą vystančias įmones, kurios nori pasiskolinti keletą šimtų tūkstančių eurų ir daugiau. Tačiau smulkiųjų verslų poreikiai visai kitokie – vidutiniškai jie prašo pasiskolinti 10-20 tūkstančių eurų. Be to, dažnai jie neturi jokio apčiuopiamo turto, kurį galėtų įkeisti. Smulkiųjų įmonių turtas dažnu atveju – pats verslininkas, jo įgūdžiai ir idėjos.

Tokioms įmonėms nei tradiciniai bankai, nei kredito unijos teikti paskolų dažniausiai nėra suinteresuotos. Paraiškų vertinimo procesai prašant 100 tūkst. ir 10 tūkst. eurų bankuose beveik nesiskiria. Nesunku atspėti, į kurią iš šių dviejų paraiškų fokusuosis tradicinio kredituotojo vadybininkas.

Visai kas kita, kai paskolų išdavimas yra grįstas standartizuotomis taisyklėmis, automatiniu duomenų įkėlimu, automatiniu išankstiniu įvertinimu, o žmogiškieji ištekliai, arba, paprastai tariant, vadybininko darbas, pasitelkiami tik priimant galutinius sprendimus. Tokiu atveju paskolos gali būti išduodamos ir efektyviau, ir lanksčiau.

Būtent taip dažnu atveju veikia alternatyvūs finansuotojai. Krizinis pandemijos laikotarpis ir bendrai su valstybe įgyvendinamos finansinės priemonės jiems tapo tramplinu iškilti. Kai tradiciniai bankai dar labiau užsivėrė ir skolindami tapo dar atsargesni, alternatyvūs finansuotojai aktyviai teikė paskolas smulkiajam verslui kaip tik tuomet, kai jam to labiausiai reikėjo.

Tai, kad mažos įmonės vis dar pirmiausia kreipiasi į bankus, lemia žmogiškos priežastys. Ir verslas, ir privatūs vartotojai paskolų pirmiausia beldžiasi į instituciją, kurioje turi pagrindinę sąskaitą. Tačiau gavus iš jos neigiamą atsakymą svarbu nenuleisti rankų, nes smulkųjį verslą aktyviai finansuoja nebankiniai alternatyvūs finansuotojai, tam tikruose segmentuose aktyvios kredito unijos, tarpasmeninio skolinimo platformos.

Kiekvienas finansuotojų rinkos žaidėjas užima savo nišą ir finansuoja tam tikrą verslo segmentą, tad ši plati galimybė verslui pasirinkti jam palankiausią finansuotoją – sveikintina. Dėl tokio išaugusio pasirinkimo laimi ne kas kitas, bet būtent finansavimo ieškantis verslininkas.

Tad dabar, kai infliacija šalyje didžiausia per pastaruosius kelis dešimtmečius, o pinigų kaina verslui – mažiausia, svarbu pasinaudoti esančiomis galimybėmis.

Linas Armalys yra „Noviti finance“ vadovas

2022 09 08 11:47
Spausdinti