Asmeninis archyvasPasaulio verslo lyderiai vis dažniau kalba apie rizikų valdymą, o ne apie plėtrą, rodo naujausi vadovų lūkesčių duomenys. „PwC“ prieš kelias savaites paskelbti 29-ojo kasmetinio pasaulinio vadovų tyrimo, kuriame dalyvavo 4 454 generaliniai direktoriai iš 95 šalių, rezultatai rodo rekordinį pesimizmą. Vos 30 proc. vadovų yra užtikrinti savo įmonių pajamų augimu per artimiausius dvylika mėnesių. Šis rodiklis yra žemiausias per penkmetį ir gerokai mažesnis nei prieš porą metų, kai pasaulio ekonomika dar gyveno popandeminio atsigavimo inercija ir augimo tikėjosi daugiau nei pusė apklaustų vadovų. Globalus verslo elitas šiandien veikia aplinkoje, kurioje susikerta geopolitinė fragmentacija, lėtėjanti paklausa brandžiose rinkose ir ne iki galo aiški technologinių investicijų grąža.
Bendraudamas su klientais, kitais įmonių vadovais bei savininkais jaučiu, kad Lietuvoje nuotaikos – kiek kitokios. Pakviečiau mūsų šalies vadovus bei verslininkus atsakyti į tą patį klausimą, kurį savo tyrime užduoda „PwC“. Apklausoje, kuri žinoma nėra reprezentatyvi, tačiau atskleidžia mūsų verslo nuotaikas, dalyvavo 123 Lietuvos įmonių vadovai ir net 76 proc. respondentų nurodė tikintys, kad jų įmonių pajamos šiemet augs, 38 proc. yra tuo užtikrinti. Atotrūkis yra per didelis, kad būtų paaiškinamas vien nuotaikų svyravimais. Jis rodo struktūrinius skirtumus tarp ekonominių aplinkų, kuriose veikia šios įmonės, bei dar kartą pabrėžia mūsų regiono vis dar turimą išskirtinį potencialą.
Pirmasis skirtumas yra makroekonominė stadija. Didelė dalis Vakarų Europos ekonomikų šiandien susiduria su menku produktyvumo augimu, demografiniu spaudimu ir ribotomis fiskalinėmis galimybėmis skatinti plėtrą. Tokiose rinkose verslas vis dažniau konkuruoja dėl stagnuojančios paklausos, o pajamų augimas reiškia rinkos dalies atėmimą iš konkurento, o ne pačios rinkos plėtrą. Lietuva ir platesnis Centrinės bei Rytų Europos regionas tebėra konvergencijos etape, kur atlyginimų lygis, vartojimas ir produktyvumas vis dar turi erdvės augti sparčiau nei senosiose ekonomikose. Tai sukuria objektyvią bazę pajamų didėjimui, kurią vadovai mato prognozių lentelėse ir kasdienėje veikloje.
Antrasis veiksnys yra verslo patirtis veikiant neapibrėžtumo sąlygomis. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ir mūsų regiono įmonės itin tiesiogiai perėjo finansų krizės, pandemijos, energijos kainų šoko, tiekimo grandinių lūžių ir karo Ukrainoje etapus. Neapibrėžtumas pamažu tapo norma, gal kiek labiau nei Vakarų pasaulyje. Dėl to scenarijų planavimas, rinkų diversifikacija, atsargų politika ir sąnaudų struktūros lankstumas tapo praktiniais valdymo įrankiais. Dalis globalių korporacijų tik dabar yra priverstos skubiai peržiūrėti savo tiekimo grandines ir verslo modelius, o Lietuvos įmonėms tokie sprendimai jau yra įprasta praktika. Tai mažina šoko efektą ir didina pasitikėjimą, kad net ir sudėtingoje aplinkoje bus išlaikyta augimo trajektorija.
Trečiasis aspektas susijęs su technologijomis. Pasauliniu mastu daugelis įmonių intensyviai investuoja į dirbtinį intelektą ir skaitmeninimą, tačiau šių investicijų finansinė grąža trumpuoju laikotarpiu dažnai nėra aiški. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl globalių vadovų pasitikėjimas pajamų augimu yra susilpnėjęs. Lietuvos verslo struktūroje dominuojančios mažos ir vidutinės įmonės technologijas dažniau diegia kaip tiesioginį efektyvumo, sąnaudų kontrolės ar klientų patirties gerinimo įrankį, o ne kaip prestižinį eksperimentą. Tokiu atveju technologinės investicijos greičiau virsta apčiuopiamais rezultatais, o tai stiprina vadovų tikėjimą pajamų didėjimu.
Ketvirtasis veiksnys yra geopolitinė realybė. Nors artumas prie rizikos gali atrodyti kaip silpnybė, jis kartu veikia ir kaip disciplinuojanti jėga. Atsakingos Lietuvos įmonės jau yra peržiūrėjusios priklausomybę nuo atskirų rinkų ir tiekėjų, sustiprinusios veiklos tęstinumo planus ir įvertinusios galimus sutrikimų scenarijus. Tuo tarpu kai kurios brandžios rinkos tik pradeda suvokti, kad fragmentuotas pasaulis yra ilgalaikė būsena, o ne laikinas nukrypimas. Šis pasirengimo lygis taip pat prisideda prie didesnio pasitikėjimo ateities pajamomis.
Galiausiai skirtumą lemia pati verslo logika. Daugelyje išsivysčiusių rinkų dominuoja gynybinė strategija, orientuota į maržų išsaugojimą ir rizikos ribojimą. Lietuvoje, nepaisant atsargumo, vis dar vyrauja plėtros mąstymas, grindžiamas naujų rinkų paieška, produktų vystymu ir investicijomis. Kai verslo aplinka leidžia realiai tikėtis rinkos augimo, optimizmas tampa racionalia išvada.
Lietuvos vadovų sąlyginis optimizmas rodo, kad Centrinė ir Rytų Europa šiandien yra vienas iš regionų, kuriame augimas vis dar yra pagrindinis scenarijus. Šis langas nėra amžinas. Ilgainiui pamatysime, ar optimistiškesni lūkesčiai virs produktyvumo šuoliu, technologine pažanga ir ilgalaikiu konkurencingumu, ar liks tik gera nuotaika sudėtingame pasaulyje.
Gintautas Mažeika yra „Mažeika ir partneriai“ vadovas, verslo konsultantas, nepriklausomas valdybų narys
