Lietuva nepriklausomybę atgavo remdamasi tautų apsisprendimo teise, sovietinės okupacijos neteisėtumu ir okupuotos Lietuvos Respublikos teisiniu tęstinumu. Akivaizdu, jog atkūrus nepriklausomybę tikėtasi, kad bus atkurti diplomatiniai santykiai su XX a. antrojo ir trečiojo dešimtmečio partneriais.
Tačiau ne su visais tai pavyko. Štai Lietuva ir Latvija turėjo diplomatinius santykius su Kinijos Respublika, kai ši nuo 1923 m. Baltijos valstybes pripažino de jure.
1949 m., pasibaigus 22 metus trukusiam pilietiniam karui, susikūrė Kinijos Liaudies Respublika (KLR) su sostine Pekine, o Kinijos Respublika liko izoliuota su laikinąja sostine Taipėjuje, Taivano saloje. Abi šios valstybės iki šiol konkuruoja dėl tarptautinio pripažinimo. Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Kinijos Respublikos vyriausybė, reziduojanti Taivane, nepripažino Baltijos šalių okupacijos. Labai miglotomis aplinkybėmis Lietuva „atsilygino“ – atgavusi nepriklausomybę neatkūrė diplomatinių santykių su Kinijos Respublika.
Lietuva užmezgė diplomatinius santykius ne su Kinijos Respublika, o su KLR. Moralios politikos tikėtasi savo atžvilgiu, bet apie kitus ne visada pagalvota. Įprastas Lietuvos politikų ir valdininkų apeliavimas į „vienos Kinijos politiką“ nėra visai korektiškas, nes su šia „vienos Kinijos“ versija, propaguojama KLR, sutinka ne visos valstybės. Daug šalių, užmegzdamos diplomatinius santykius ar skelbdamos deklaracijas su KLR, nemini arba nepripažįsta „vienos Kinijos principo“.
Net Latvija elgėsi kiek kitaip. Užmezgė diplomatinius santykius tiek su Taivanu, tiek su KLR. Tiesa, dėl KLR spaudimo ir vidaus politikos peripetijų Latvija uždarė Kinijos Respublikos generalinį konsulatą ir vietoj jo nuo 1994 m. Rygoje veikia Taivano misija.
Ilgai KLR ir Taivano problematika Lietuvos politikoje buvo užmiršta ir nekėlė daug emocijų. Abipusis ekonominis gyvenimas stagnavo, o KLR dėmesys Lietuvai buvo žadinamas vangių partinių bonzų vizitų. Kinijos rinka palyginti uždara, kyla daug kliūčių eksportui, ir Lietuvai ten jokio proveržio nepavyko padaryti.
Pastaraisiais metais tarptautinė politinė padėtis ėmė keistis. Vis labiau ėmė aštrėti KLR ir JAV konfliktas, į kurį įsitraukia ir kitos šalys. Atėjo laikas ir mums apsispręsti, atviriau žvelgti į santykius su KLR ir Taivanu.
Jeigu įvyktų karinė krizė, JAV nėra įsipareigojusios ginti Taivano. Tačiau karo atveju JAV turėtų rimtai susimąstyti, kaip nuo KLR grėsmės apsaugoti Ramiojo vandenyno platybes ir likusią Pietryčių Aziją. Taivano praradimas Vakarų demokratijoms strategiškai brangiai kainuotų ir negarantuotų JAV komunikacijų saugumo bei kitų valstybių interesų regione.
O kaip tokios agresijos atveju elgtųsi Lietuva? Ar prisimintume Lietuvos okupacijos nepripažinusią, de jure mums neegzistuojančią valstybę?
Lietuva dažnai laikosi atokiai nuo dviprasmiškų situacijų. Tiesa, deklaracijų lygmenyje kartais parodomas ryžtas. Lietuva kreipėsi dėl žmogaus teisių situacijos Kinijoje, ir tai buvo vieningas NB8 (aštuonių Šiaurės ir Baltijos šalių) ir grupės kitų bendraminčių valstybių sprendimas kreiptis į JT vyriausiąją žmogaus teisių komisarę, siekiant atkreipti dėmesį į žmogaus teisių padėtį uigūrų gyvenamoje Sindziango provincijoje.
Tačiau Lietuvos užsienio politikoje nerandame konkrečių KLR elgesio vertinimų. Net Lietuvos ir Taivano grupės Seimo nariai, atrodo, neturi veiksmų plano. Nėra strategiškai pastovios ir aktyvios pačių politikų darbotvarkės.
O ES atsiranda išradingesnės politikos pavyzdžių. Štai naujasis Čekijos sostinės Prahos meras Zdeněkas Hřibas pernai spalį nepratęsė bendradarbiavimo sutarties su KLR sostine Pekinu. Manoma, kad taip pasielgta protestuojant dėl Kinijos politikos žmogaus teisių klausimais. Praha taip pat inicijavo sutartį su Taipėjumi, Kinijos Respublikos sostine, kuri pasirašyta sausio 13 d.
KLR ir Kinijos Respublikos ginče kitos valstybės dažniausiai pasiduoda politiniam ir ekonominiam Pekino spaudimui. Net islamą išpažįstančios valstybės sunkiai suranda jėgų balsuoti prieš Kinijos interesus tarptautiniuose forumuose, dažniausiai užmerkia akis į bendratikių uigūrų persekiojimą.
Lietuva jau pirmaisiais savo nepriklausomybės metais pasidavė augančiai Pekino galiai. Apmąstydami per 30 metų nueitą kelią ir santykių su Kinija vertę, galėtume tapti aktyvesniais žmogaus teisių ir demokratijos šaukliais. Vertėtų imtis iniciatyvų plėtojant santykius su Taivanu, vienu Pietryčių Azijos ekonominių tigrų. Tikėtina, kad tokia politika duotų daugiau dividendų Lietuvai ir tarptautinei bendruomenei nei vangūs viliotiniai antidemokratiškam Pekinui.
Šarūnas Liekis yra Vilniaus politikos analizės instituto patariamosios tarybos prezidentas, VDU profesorius
