Visi, kurie nerimauja dėl buvusio KGB režimo Rusijoje, turėtų būti dėkingi Kinijos komunistų partijai.
Buvusios pavergtos tautos ir jų draugai sprendimus priimantiems asmenims Vakarų sostinėse daugelį metų bando paaiškinti, kad geopolitika grįžo (ir niekada iš tikrųjų nebuvo išnykusi). Kremlius turi savo interesus. Mes turime savo. Turime valdyti tą konfliktą ir užkirsti kelią jo eskalavimui, tačiau nėra prasmės apsimesti, kad jo nėra.
Taip pat niekas neturėtų tikėti, kad harmoningi, abipusiai naudingi ekonominiai santykiai būtinai lems vis glaudesnių ir draugiškesnių politinių ryšių užmezgimą. Tai praktiškai veikia Europos Sąjungoje. Karas tarp Prancūzijos ir Vokietijos dabar neįmanomas. Tikimės, kad tą patį galima pasakyti apie Britaniją ir kontinentinę Europą po „Brexito“. Tačiau kalbant apie autoritarinę kleptokratiją, tokią kaip Rusija, auganti prekyba ir investicijos nepadaro visų laimingesnių. Tai Kremliui suteikia daugiau galimybių kištis ir daryti pikta. Tiesiog pažvelkite į Vokietiją.
Taip pat susiduriame su politiniu karu – metodais, kuriuos naudoti praėjusio amžiaus 3-e dešimtmetyje pradėjo Vladimiro Lenino bolševikų režimas, tačiau juos patobulino ir modernizavo Putino kleptokratija. Ši taktika smogia į pažeidžiamas vietas, esančias mūsų visuomenių pagrinde: lengvatikišką ir tingią žurnalistiką, mūsų politikos atvirumą nešvariems pinigams, į piktnaudžiavimą linkusias teisines sistemas, atstumtas socialines grupes, endeminį nepasitikėjimą ir dar daugiau.
Norint pašalinti šias silpnas vietas, kiltų sunkių pasirinkimų ir klausimų. Štai kodėl buvo sunku paskelbti pavojų apie grėsmę iš Rusijos. Argumentai apie naivumą ir nusiraminimą yra garsūs ir tvirti. Kodėl verta jaudintis dėl tariamos grėsmės iš šalies, kurios BVP mažesnis nei Italijos? Kitos problemos yra svarbesnės. Bet kokiu atveju, ar tikrai dėl Rusijos netinkamo elgesio iš dalies kalti Vakarų klaidingi žingsniai 10-e dešimtmetyje? Ir kas sako, kad JAV yra geresnės?
Todėl esu dėkingas Xi Jinpingui. Aš nesu Kinijos ekspertas. Niekada ten nebuvau. Aš stengiuosi išmokti kinų kalbos tonus ir rašmenis; dėl jų rusų kalba tampa lengva. Tačiau Kinijos keliama grėsmė yra akivaizdi, egzistuojanti ir lengvai suprantama. Anksčiau Kinija pasinaudojo tuo pačiu moraliniu ir mentaliniu tingumu, kuris palengvino gyvenimą Kremliui. O dabar Vakarai pabudo.
Mūsų pirmoji didelė ir pavėluota pamoka yra ta, kad pinigai yra antraeilė problema. Atjungti savo tiekimo grandines iš Kinijos bus brangu. Alternatyvų ieškojimas kiniškoms technologijoms reiškia, kad teks paaukoti tam tikrą patogumą ir pritaikomumą. Būti saugesniems reiškia būti šiek tiek mažiau turtingesniems ir paaukoti kai kuriuos dalykus, kurie palengvina mūsų gyvenimą. Bet mes, manau, dabar esame pasirengę tai padaryti su Kinija. Mes nenorime būti priklausomi nuo agresyvios, apgaulingos komunistinės diktatūros dėl gyvybiškai svarbių vaistų tiekimo (paimkime tik vieną pavyzdį). Taigi, turėsime sumokėti.
Antra pamoka yra ta, kad saugumas slypi solidarume – tiek užsienyje, tiek namuose. Kinijos komunistų partija moka atsirinkti atskiras šalis, kurios bando tam priešintis. Tačiau kolektyviniai veiksmai yra bauginantys. Europos Sąjunga, NATO ir kitos daugiašalės organizacijos yra geriausias būdas atgrasyti ir suvaržyti Kiniją, be to, tai yra geriausias būdas bendrauti su Vladimiro Putino Rusija. Koronaviruso pandemija pabrėžė atsparumo ir sanglaudos svarbą viduje. Raumenys ir įpročiai, kuriuos išsiugdome susidurdami su viena grėsme, bus naudingi dorojantis su kita. Kinijos politinis karas, beje, pagrįstas pažįstamais leninizmo principais.
Pekino režimo apgaulė, nekompetencija ir patyčios visa tai įtraukė į darbotvarkę. Tačiau mūsų dėkingumas turėtų būti sumišęs su gėda dėl didžiulio ekonominio ir žmonių naikinimo, su kuriuo susidūrėme besimokydami tas pamokas.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
