Vidutinis darbo užmokestis po mokesčių trečiąjį šių metų ketvirtį buvo net 11,2 proc. didesnis nei prieš metus. Kaip pandemijos ir krizės kontekste galima paaiškinti tokį spartų atlyginimų augimą? Tokiai statistikai, kuri kai kuriuos turbūt stebina, o kitus net erzina, įtakos turėjo kelios priežastys.
Visų pirma, didelė vidutinio dalis augimo šiemet yra nulemta dešimtadaliu padidėjusio minimalaus mėnesinio atlyginimo bei daugiau nei 13 proc. augusių viešojo sektoriaus atlyginimų. Todėl neturėtų labai stebinti, kad, „Sodros duomenimis“, net 43 proc. dirbančiųjų atlyginimas šiemet augo daugiau nei dešimtadaliu.
Kitas veiksnys − atlyginimai yra inertiški, ir tarp sprendimo kelti atlyginimus ir to atsispindėjimo statistikoje praeina šiek tiek laiko. Po puikių praėjusių metų daugelis įmonių padidino atlyginimus šių metų pradžioje, kai dar nebuvo kilusi pasaulinė pandemija, o vėliau tų sprendimų neatšaukė. Be to, reikėtų atsiminti, kad darbdaviui vienašališkai mažinti darbuotojų atlyginimų neleidžia darbo kodeksas.
Praėjusių krizių metu nemažai įmonių, patirdamos finansinius iššūkius, naštą bandydavo pasidalinti – ne visada legaliai – su darbuotojais. Tačiau šiemet tai buvo gana retas reiškinys, ir dažniausiai turbūt sumažėjo tik neoficialūs atlyginimų priedai, taip vadinami pinigai vokeliuose. Tai buvo gera iliustracija, kodėl tokia praktika žalinga ir darbuotojui, ir darbdaviui, nes darbdavio gautina valstybės parama priklauso nuo praėjusiais metais sumokėto GPM mokesčio.
Trečia ir svarbiausia priežastis − daugelis įmonių nepatiria finansinių iššūkių, o kai kurios šiemet net pasieks rekordinių rezultatų. Įmonių indėliai per metus išaugo beveik trečdaliu – nuo 6 iki 8 milijardų eurų. Vis daugiau įmonių skundžiasi darbuotojų trūkumu, o dar prieš porą mėnesių laisvų darbo vietų skaičius mušė naujus rekordus ir dabar išlieka beveik penktadaliu didesnis nei prieš metus.
Kitaip sakant, įmonės neturėjo priežasčių nedidinti atlyginimų, o daugeliu atvejų turėjo priežasčių juos motyvuoti. Todėl ir privačiame sektoriuje atlyginimų augimas trečiąjį ketvirtį ne sulėtėjo, o paspartėjo net iki 10,2 proc.
Paskutinė priežastis yra įdomiausia, tačiau mažiausiai džiuginanti. Labiausiai nukentėjusios maitinimo, apgyvendinimo, kai kurias kitas profesines paslaugas teikiančios įmonės atleido ir daugiausiai darbuotojų. Be to, didžioji dalis atleistų darbuotojų uždirbo gerokai mažiau nei vidutinį atlyginimą, bent jau oficialiai. Iš nacionalinio vidurkio atėmus mažiausius atlyginimus, vidurkis pakiltų, net jei kiti atlyginimai nesikeistų.
Apibendrinant, daugelis darbuotojų šiemet džiaugėsi atlyginimų ir perkamosios galios augimu. Ši tendencija tęsis ir 2021-aisiais – „Swedbank“ prognozuoja, kad kitais metais vidutinis darbo užmokestis augs 5,5 procento.
Visgi labiausiai nukentėjo mažiausias pajamas gaunantys asmenys, o užimtumas išlieka beveik 2 proc. mažesnis nei prieš metus.
Todėl besiformuojančiai naujajai vyriausybei reikėtų išsaugoti ar net sustiprinti kryptingą paramą labiausiai nuo pandemijos padarinių nukentėjusiems, ieškoti galimybių sparčiau didinti NPD ir toliau tobulinti perkvalifikavimo programas bei darbuotojų mobilumą tarp regionų bei sektorių.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis
