Asmeninis archyvasLietuvos švietimo sistema kasmet kelia daug klausimų abiturientams, jų tėvams ir mokytojams. Šiais metais atsirado A ir B lygių egzaminai, tačiau kaip jie bus užskaitomi universitetuose – vis dar nėra aikšu. Taigi šiemet abiturientai ir jų tėvai yra „užrištomis akimis“ – nors jau kovo mėnesis, nei moksleiviai, nei mokytojai, nei jų tėvai negali tiksliai suskaičiuoti, kur būtų naudingiausia stoti abiturientui, todėl busimiems studentams reikia gaudyti sėkmę planuojant savo pasirinkimus stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas.
Daugelyje Europos valstybių, pavyzdžiui, Nyderlanduose, Vokietijoje, Prancūzijoje, universitetai abiturientus priima pagal jų trimestrų ar metinius įvertinimus, kuriuos jiems išveda mokytojai. Tokia sistema – efektyvesnė ir skaidresnė. Lietuva savo studentus atrenka pagal brandos egzaminų rezultatus – tokią sistemą taiko mažai Europos valstybių, pavyzdžiui, Graikija, Italija.
Kyla klausimas, kodėl Lietuva, priimdama savo studentus į universitetus, vis dar remiasi tik brandos egzaminų rezultatais? Ar tokia sistema iš tiesų yra efektyviausia tiek universitetams, tiek studentams?
Iš kur atsirado valstybiniai egzaminai Lietuvoje?
Brandos egzaminai Lietuvoje buvo sukurti kaip atrankos priemonė, skirta atrinkti abiturientus, galinčius studijuoti aukštosiose mokyklose. Tuo metu universitetai papildomai rengdavo savo stojamuosius egzaminus, pagal kurių rezultatus atrinkdavo sau labiausiai tinkančius studentus.
Dabar brandos egzaminas yra tapęs vieninteliu atrankos kriterijumi abiturientui stojant į aukštąją mokyklą, tačiau universitetas taip pat gali nusistatyti ir savo priėmimo balą ir skaičiuoti, iš ko jis susideda. Todėl moksleivis, pirmiausia, turi įveikti vieną barjerą – valstybinį brandos egzaminą, tada birželio mėnesį įgyja teisę stoti, o tada universitetas nusistato moksleiviui antrąjį barjerą – universiteto priėmimo balą.
Didžiausias paradoksas yra tas, kad užsienio universitetai pripažįsta ir vertina Lietuvos mokytojų suteiktus mokinių metinius balus, o pati Lietuvos švietimo sistema to nedaro.
Lietuvoje egzistuojanti priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema iš esmės atskleidžia valstybės nepasitikėjimą tiek mokytojais, tiek universitetais.
Valstybė nepasitiki savo mokytojais, kad jų parašomi įvertinimai mokiniams yra sąžiningi ar teisingi, todėl brandos egzaminas veikia kaip įrankis, kuris garantuoja, kad abituriento gebėjimai yra įvertinti „teisingai“.
Lietuvos aukštosios mokyklos, kaip ir užsienio universitetai, pačios gebėtų atsirinkti tinkamus kandidatus, su jais dirbti ir juos paruošti rinkai. Tai būtų didelis žingsnis specialistų rengimo srityje.
Brandos egzaminai mažina Lietuvos universitetų konkurencingumą
Nors į Lietuvos aukštąsias mokyklas vis dar stoja dauguma geriausių studentų, verta atkreipti dėmesį į tai, kad dažnai jie nepasirašo sutarties po pagrindinio priėmimo etapo, nes pasiūlymą iš užsienio universitetų gauna anksčiau. Jie kaip antrą alternatyvą renkasi Lietuvos aukštąsias mokyklas, bet kai gauna pirmąjį pasiūlymą, kuris jiems labiau tinka, išvažiuoja.
Kodėl jie išvažiuoja? Nes jiems daug saugiau – sausio ar vasario mėnesį jie jau būna gavę pasiūlymus iš universitetų, kurie laukia jų paskutinio semestro ar trimestro balų, pasiūlo įvairias sąlygas ir aktyviai vilioja studentus. Tuo tarpu mūsų studentai vis dar laiko egzaminus, dalyvauja mūsų sistemoje – pateikia dokumentus. Visa tai užtrunka, nes valstybiniai egzaminai vyksta birželį, rezultatai tik liepą. Dalis studentų, kurie turi kantrybės, išlaukia, bet daugelis per tą laiką jau būna priimti į užsienio universitetus arba apsisprendžia dirbti ir visai atsisako studijų. Tie, kurie yra kantriausi, galiausiai pradeda studijuoti Lietuvoje. Mums, kaip valstybei, ši sistema daro labai blogą poveikį – mes atimame savo universitetams galimybę turėti pačius geriausius studentus.
Taip pat atimame Lietuvos universitetams galimybę lygiagrečiai konkuruoti su užsienio universitetais.
Egzaminas – blogiausia forma patikrinti moksleivio žinias
Kita brandos egzaminų keliama problema – mes nesirūpiname arba per mažai rūpinamės moksleiviais, kurie ir taip patiria per daug streso. Egzaminas yra papildoma streso dozė, kuri duoda minimalią naudą.
Vairavimo egzaminas yra geras dalykas, nes jis parodo įgūdžių rezultatą, tačiau žinioms tikrinti skirtas egzaminas atskleidžia tik trečdalį to, ką norėtum žinoti apie žmogų. Kiek jis išmoko, kaip jis gali tas žinias pritaikyti, kiek jis pasirengęs jas naudoti? Egzaminas yra turbūt pati netinkamiausia forma patikrinti žmogaus žinias.
Jeigu gyvename tokioje valstybėje, kur teisės dokumentai yra tam, kad palengvintų ir pagerintų gyvenimo sąlygas, tai egzaminų sistema turėtų būti viena iš sričių, kurias keistume. Tokiu būdu palengvintume universitetams konkurenciją rinkoje su kitų šalių universitetais, o kartu ir sumažintume stresą moksleiviams.
Jeigu sutariame, kad ši sistema yra absurdiška ir sukelia papildomą stresą, tai kodėl ji vis dar egzistuoja?
Jei įstatymu kuriame papildomą grandį, kurios tikslas – padėti geriau atsirinkti studentus, reikia ją kurti taip, kad sistema užtikrintų valstybės pasitikėjimą tiek mokytojais, tiek universitetais.
Aida Mačerinskienė yra Vilniaus Universiteto Ekonomikos ir Verslo Administravimo fakulteto dekanė
