Meniu
Prenumerata

šeštadienis, rugpjūčio 13 d.


KOMENTARAS
Kodėl Rusija bijo NVO?
Aistė Lacitė
Radvilės Juozapaitytės nuotr.
A. Lacitė.

Rusijos valdžia nevyriausybinių organizacijų (NVO) valymą pradėjo prieš dešimtmetį. Ji pamažu vis sunkino veikimo šalyje sąlygas, kol galiausiai pradėjo persekioti įvairių organizacijų darbuotojus ir sodinti į kalėjimą. Generalinė prokuratūra nagrinėdavo bylas ir paskelbdavo NVO nepageidaujamomis, nes jų veikla darydavo neigiamą įtaką Rusijos vidaus politikai ir keldavo grėsmę valstybės saugumui. Kad ir kaip juokingai tai skambėtų mums, europiečiams, rusai išsigando ne veltui. NVO sektorius tarsi veidrodis atspindi valstybės problemas ir skatina žmones kritiškai mąstyti. O kas gali būti baisiau diktatoriui nei tai?

Tam tikri dalykai mums atrodo savaime suprantami. Laisvė rinktis, kritiškas mąstymas, viešas pozicijos deklaravimas – tai taip įprasta, kaip kas rytą išsivalyti dantis. Vakarietiškoje visuomenėje net maži vaikai žino savo teises. Prie šios prigimtinės kasdienybės prisideda ir NVO egzistavimas šalyje.

Demokratiška valstybė negali egzistuoti be konstruktyvios kritikos, kaip ir verslas. NVO turi mandatą ne tik kritikuoti, bet ir laisvę keisti visuomenę darbais. Organizacija vykdydama veiklą sprendžia pasirinktą socialinę problemą – apnuogina, kur pažeidžiamos žmogaus teisės, primena, kad svarbi ir emocinė gerovė, mažina maisto trūkumą, integruoja atskirtas socialines grupes į visuomenę. Savo veikla jos tarsi mėto akmenis į valstybės daržą ir rodo, kad ši kažko nepadarė. NVO ir yra tam, kad kurtų pokytį ir tam pasitelktų gyventojus, burtų bendruomenę.

NVO turi mandatą ne tik kritikuoti, bet ir laisvę keisti visuomenę darbais.

Aš tikiu, kad ligoninėse turi būti juoko, ir renkuosi remti gydytojus klounus, tikiu, kad senjorai nusipelno orios senatvės, ir palaikau Raudonąjį Kryžių. Kiekviena NVO advokatauja pasirinktoms vertybėms, kalba apie problemą ir siūlo sprendimą. Visuomenė kviečiama prisidėti prie pasirinktos NVO veiklos ir taip vyksta natūralus procesas, kuris moko ne tik pasirinkti, kokioje visuomenėje norime gyventi, bet ir skatina kritiškai mąstyti. Aš, kaip pilietė, gaunu platų spektrą skirtingos informacijos ir atsirenku, kas man artima, kuo aš tikiu, ar sutampa vertybės. O galbūt net sužinau apie problemą, kuri manęs neliečia, ir net nežinojau, kad ji egzistuoja.

Valstybė dažnai turi per sudėtingas biurokratines procedūras ir neturi pakankamo biudžeto, kad diegtų inovacijas plačiu spektru socialinėje srityje, t. y. ieškotų, bandytų, gilintųsi. Tačiau valdžia, matydama naujovišką NVO veiklos modelį ir stebėdama jo veiksmingumą, gali jį pritaikyti savo institucijose. „SOS vaikų kaimai“ dar 1993 m. pradėjo kurti ne vaikų globos namus, o šeimyninę globą. Vaikų globos namai – tai vieta, kur dirba personalas ir vaikai gyvena tarsi stovykloje, iš šeimos perspektyvos jie yra vieni, prižiūrimi darbuotojų. Šeimos globos koncepcija absoliučiai kitokia – yra mama ir tėtis, laikini globėjai, gyvenantys savo namuose, ir tai leidžia vaikams jaustis šeima, jausti pastovumą ir saugumą. Lietuvos valstybė, matydama, kad šis modelis veiksmingesnis, savo greičiu perėjo prie šeimyninės globos modelio, pradėjo jį diegti šalies savivaldybėse performuodama vaikų globos namus. Ta pati problema – du skirtingi sprendimo būdai.

Kitas pavyzdys – gydytojai klounai ligoninėse. Dažnai šią veiklą įgyvendina nevyriausybinės organizacijos, tačiau yra šalių (Izraelis, Šveicarija), kur gydytojo klouno etatas ligoninėse tapo nuolatinis, finansuojamas valstybės. Toks sprendimas neįvyksta per savaitę – ilgą laiką tikrinamas efektyvumas, matuojamas pokytis ligoninėse, skaičiuojama. Atliekant tyrimą buvo testuojama programa, kurios metu gydytojai klounai padeda vaikams pasiruošti operacijoms ir dalyvauja jose. Be emocinių pliusų – mažesnio vaikų streso ir nerimo lygio, nes tai palengvina medicinos personalo darbą operacijos metu, šis sprendimas padėjo sutaupyti apie 400 eurų per operaciją.

Demokratiškas pasaulis investuoja į žmogų – jis yra vertybė. Jau istoriškai susiformavę, kad Vakarai teikdami pagalbą šaliai, nukentėjusiai nuo karo ar krizės, pirmiausia koncentruojasi į humanitarinę pagalbą: aprengia, pamaitina, o antru žingsniu pradeda skleisti vertybes per nevyriausybinę veiklą. Kai atkovojome Nepriklausomybę, Lietuvoje pirmiausia pradėjo kurtis Raudonasis Kryžius, „Gelbėkit vaikus“, Maltos ordinas ir kitos NVO, padėjusios mažinti skurdą, lopyti švietimo spragas, rūpintis vaikų užimtumu. Po kurio laiko prisijungė organizacijos, kovojančios už lygias galimybes, mažumų teises, gyvūnų gerovę, klimato kaitą, korupcijos mažinimą. Tik tada buvo įmanoma sulaukti investicijų iš užsienio ir skatinti ekonomikos augimą, nes jeigu valstybėje yra terpė NVO veiklai, vadinasi, ji gyvena pagal demokratijos principus. Gera tai suvokti ir būti visuomenės dalimi, kur nesi statistinis vienetas ar patrankų mėsa. Gera būti dalimi visuomenės, kur esi individas, kuriantis valstybę kartu.

Aistė Lacitė yra „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ vadovė

BEREKLAMOS:

2022 06 28 11:30
Spausdinti