Asmeninis archyvasPrivalomai įtraukti ar palikti laisvę rinktis? Atiduoti viską, ką sukaupėme, ar tik dalį? Mokėti anuitetus? Leisti prisidėti valstybei ir darbdaviams? Savo poziciją šiais klausimais turi bene visi – nuo politikų ir ekonomistų iki verslininkų bei kiekvieno iš mūsų, nesvarbu, kaupiame ar ne II pensijų pakopoje. Kodėl tiek daug skirtingų nuomonių ir požiūrių? Kartais atrodo, kad net diskusijos apie augančias maisto kainas nesulaukia tiek dėmesio. Ar mūsų ateities finansai mums išties rūpi labiau nei šiandieninės maisto kainos?
Atsakymas į šiuos klausimus gali būti visai paprastas. Išgirdę paaiškinimus dėl maisto kainų augimo (brangstantys energijos ištekliai, kylantis darbo užmokestis, didėjanti biurokratija), mes juos daugiau ar mažiau suprantame ir priimame. Tačiau II pensijų pakopoje konkretaus paaiškinimo, kodėl reikėtų daryti vienaip ar kitaip, nėra. Skirtingi politikai ir ekspertai pateikia prieštaraujančius argumentus, kurie dažnai atrodo logiški ir įtikinami, tačiau galiausiai vis vien liekame sutrikę.
Esminis klausimas – kas yra II pensijų pakopa? Ar tai mokestis, kurį valstybė renka ir vėliau, mums sulaukus pensijos, išmoka dalimis? Ar visgi investavimo į savo ateitį mechanizmas, kurį valstybė skatina, siekdama užtikrinti geresnį gyvenimą pasiekus pensinį amžių?
Jeigu II pensijų sistemos pakopa yra mokestis, tuomet mes į ją turime žiūrėti kaip į bet kokį kitą mokestį, pavyzdžiui, sveikatos draudimą. Kiekvienas dirbantysis moka 6,98 proc. savo atlyginimo į Privalomojo sveikatos draudimo fondą, ir niekam nekyla klausimų dėl galimybės atgauti dalį šių lėšų, jei, pavyzdžiui, sergant mažiau.
Tačiau jeigu II pakopa yra investicija į ateitį, tada žmonės tikisi su savo lėšomis elgtis laisvai – kaip su banko indėliu, kurį galima bet kada atsiimti, ar kaip su butu, kurį galima parduoti arba perduoti vaikams.
Visi tarpiniai variantai tarp II pakopos kaip mokesčio ir kaip investavimo mechanizmo tik iškraipo sistemą ir sukelia nesutarimus. Bėda ta, kad Konstitucinis Teismas, priimdamas sprendimą dėl galimybės, kad ir išskirtinėmis aplinkybėmis, atsiimti II pensijų sistemos pakopoje sukauptas lėšas, jau pasakė, kad Lietuvoje II pensijų sistemos pakopa nėra ir, tikėtina, nebus prilyginama mokesčiui (juk jokio kito mokesčio net ir esant išskirtinėms aplinkybėms atsiimti negalime).
Taigi, tikėtis, kad II pakopos pensijų sistema kažkokiu būdu taps efektyviu taupymo įrankiu ateičiai, nėra realu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlomi pokyčiai sistemą dar labiau tolina nuo mokesčio modelio ir priartina prie investavimo principo, nors istorija rodo, kad II pakopa sunkiai konkuruos su kitomis investavimo formomis.
Bet kuriuo atveju, po Konstitucinio Teismo sprendimo kelio atgal į mokesčio modelį jau nebėra. Dabar vienintelis geras sprendimas, kurį galime priimti, tai dėti maksimalias pastangas, kad lėšos, kurios bus atsiimtos, arba nebebus kaupiamos pensijų sistemos II pakopoje, bent jau būtų nukreiptos į investavimą, o ne tiesiog išleidžiamos vartojimui. Kažkas minėjo, kad Estijoje, leidus atsiimti pensijų sistemos II pakopoje sukauptas lėšas, populiariausias pirkinys buvo televizorius. Ką darysime, kad taip nenutiktų Lietuvoje?
Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė yra VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto (VU EVAF) mokslininkė ir dėstytoja
