Asmeninis archyvasViešajame sektoriuje investicijos dažnai vertinamos pagal tai, ar pinigai „įsisavinti“, o ne pagal tai, ar jie sukūrė ilgalaikę ekonominę vertę. Projektas laikomas sėkmingu, jei pastatytas kelias, renovuotas pastatas ar nupirkti įrenginiai. Tačiau ekonomisto požiūriu tai dar nėra investicija – tai tik išlaidos. Investicija prasideda tada, kai matuojame, ar ji padidino produktyvumą, sumažino kaštus, pritraukė verslą ar sukūrė tvarią grąžą biudžetui.
Problema ta, kad valstybė retai klausia: kiek papildomos ekonominės veiklos ar naudos sukūrė konkretus projektas? Kiek mokesčių jis generuos po penkerių ar dešimties metų? Be šių klausimų ir atsakymų į juos bet kokia investicijų politika tampa labiau statybų planu nei ekonominės plėtros strategija.
Investicijų daug, bet jų poveikis neaiškus
Lietuvoje pastaraisiais metais verslo ir viešosios investicijos augo: verslo sektoriaus investicijos į ilgalaikį materialųjį turtą 2022 m. siekė apie 8,6 mlrd. eurų ir per metus padidėjo 12,5 proc. Tolesniais metais skaičiai išliko panašūs. Tačiau tai atspindi tik investuotų pinigų dydį, o ne jų efektyvumą ar ekonominę grąžą.
Tuo tarpu makroekonominė analizė rodo, kad nors investicijos auga, jos ne visuomet daro reikšmingą įtaką produktyvumui ar ilgalaikiam ekonomikos augimui. Ūkio atsigavimas Lietuvoje didžiąja dalimi yra varomas privačių vartotojų išlaidų, o investicijų augimas – lėtesnis ir tam tikrais laikotarpiais net susitraukęs. Pavyzdžiui, EBPO prognozuoja, kad investicijos po kritimo 2024 m. tik palaipsniui augs 2025–2026 m., tačiau jų indėlis į BVP augimą nebus dominuojantis.
Infrastruktūros projektai be ekonominės logikos
Infrastruktūros projektai dažnai pateikiami kaip savaime naudingi. Kelias, tiltas ar naujas pastatas laikomi „reikalingais“, todėl jų ekonominė grąža net nėra rimtai skaičiuojama. Tačiau infrastruktūra nėra tik betonas ir asfaltas – ji turi tarnauti konkrečiai ekonominei funkcijai: jungti darbo rinkas, mažinti logistikos kaštus, didinti regionų patrauklumą verslui.
Infrastruktūros viešieji pirkimai yra viena didžiausių investicijų sričių Lietuvoje. 2020 m. infrastruktūros ir statybos sektoriaus viešųjų pirkimų sandoriai viršijo 4 mlrd. eurų, o pagal nacionalinę infrastruktūros strategiją iki 2030 m. šiai sričiai planuojama skirti daugiau kaip 7 mlrd. eurų. Tačiau čia išryškėja esminė problema – valstybė dažniausiai nesieja šių investicijų su ilgalaike ekonomine grąža.
Naujai nutiestų kelių ar renovuotų pastatų poveikis regionų ekonominei veiklai – darbo vietų kūrimui, verslo skatinimui ar eksportui – dažnai lieka nematuojamas arba vertinamas labai
paviršutiniškai, remiantis mobilumo ar „įsisavintų lėšų“ rodikliais. Be to, vertinimas dažniausiai nutrūksta praėjus metams ar dvejiems po projekto įgyvendinimo.
ES fondų įsisavinimo paradoksas
Europos Sąjungos fondai turėjo tapti struktūrinių pokyčių katalizatoriumi, tačiau praktikoje dažnai jie tampa tik papildomu viešųjų pirkimų finansavimo šaltiniu. Projektai parenkami ne pagal tai, kur grąža didžiausia, o pagal tai, kur lengviausia atitikti formalius kriterijus. Tai skatina fragmentuotus, tarpusavyje menkai susijusius projektus, kurie nekuria sisteminio ekonomikos pokyčio.
Susidaro paradoksas: fondų pinigai panaudoti, bet produktyvumas auga lėtai, regioniniai skirtumai išlieka, o verslo investicijos nepasiveja viešųjų. Ekonominiu požiūriu tai reiškia, kad viešosios investicijos nesukuria pakankamo sverto efekto – jos neįtraukia privataus kapitalo, nekuria naujų vertės grandinių ir nepadidina ilgalaikio augimo potencialo.
Tarptautiniai Lietuvos praktikos vertinimai rodo, kad daugiau kaip 90 proc. struktūrinių fondų buvo skirta tradicinėms priemonėms, o mažiau nei 10 proc. – finansiniams instrumentams ar priemonėms, kurios aktyviai įtraukia privačias investicijas. Tai reiškia, kad viešosios investicijos dažnai neiššaukia papildomo privataus kapitalo pritraukimo, kuris yra vienas svarbiausių ekonominės grąžos rodiklių.
Net ir tada, kai viešosios investicijos „įsisavinamos“ pagal formalius kriterijus, jų poveikis BVP augimui, produktyvumui ar gyventojų pajamoms lieka nepakankamai išmatuotas ir nepakankamai integruotas į sprendimų priėmimo sistemą.
Politinis ciklas prieš ekonominį racionalumą
Dar viena struktūrinė problema – politiniai sprendimai priimami ketverių metų ciklais, o investicijų grąža dažnai pasireiškia tik po dešimties ar dvidešimties metų. Todėl prioritetas teikiamas projektams, kuriuos galima greitai parodyti rinkėjams, o ne tiems, kurie didintų ilgalaikį produktyvumą.
Tai lemia orientaciją į matomus objektus, o ne į nematomas, bet ekonomiškai kritiškas sritis: inovacijas, švietimą, žmogiškąjį kapitalą, technologinę infrastruktūrą. Ekonomikos augimui svarbiausi veiksniai dažnai nėra politiškai patraukliausi.
Ką daryti?
Lietuvos viešųjų investicijų problema nėra pavieniai nesėkmingi projektai, o sisteminė investavimo kultūra, kurioje prioritetas teikiamas procesui ir lėšų įsisavinimui, o ne realiam ekonominiam rezultatui. Kol projektai vertinami pagal tai, ar pinigai išleisti laiku ir pagal taisykles, o ne pagal tai, ar jie didina produktyvumą, kuria darbo vietas ir stiprina regionų konkurencingumą, investicijų grąža liks atsitiktinė.
Silpnas poveikio vertinimas neleidžia atsirinkti efektyviausių sprendimų, o menkas viešųjų ir privačių investicijų derinimas reiškia, kad valstybės pinigai per retai veikia kaip katalizatorius platesnei ekonominei plėtrai. Prie to prisideda ir per mažas dėmesys inovacijoms bei moksliniams tyrimams, kurie ilguoju laikotarpiu kuria didžiausią grąžą, tačiau politiškai yra mažiau matomi nei tradiciniai infrastruktūros projektai.
Jei valstybė nori, kad investicijos taptų ekonomikos augimo varikliu, o ne tik biudžeto eilutėmis, būtina pereiti nuo įsisavinimo logikos prie poveikio ekonomikai vertinimo, aiškiai matuojant, kaip kiekvienas euras prisideda prie BVP augimo, produktyvumo ir konkurencingumo didinimo.
Tomas Karpavičius yra Vilniaus universiteto EVAF ekonomistas
