Turtinga? Išsilavinusi? Profesionaliai ir techniškai pasiruošusi atremti grėsmes? Taip. Turtinga, nes kiekvienas pilietis joje socialiai saugus, o teisingas ir teisėtas uždarbis gerbiamas. Išsilavinusi ne todėl, kad kas trečias turi aukštojo mokslo diplomą, o kad kiekviename lygmenyje teikiamos adekvačios žinios ir įgūdžiai.

Beje, nereikia taip jau skųstis neišsilavinimu – Lietuvos mokslininkų atradimai pelno tarptautinį pripažinimą nebe pirmus metus, o kilęs kibernetinis pavojus parodė, kad turime pakankamai aukšto lygio profesionalų, pasiruošusių susitelkti ir tinkamai veikti. Vis dėlto turtinga, išsilavinusia ir pasiruošusia gintis gali tapti tik motyvuota bendruomenė, tad kyla klausimas, ar tikrai vienintelė motyvacija lietuviams susitelkti – tai priešas prie vartų? Deja, kadencija po kadencijos ilgalaikė perspektyva aukojama dėl „gaisrų gesinimo“. Kartais gaila žiūrėti, kaip politikos naujokai bando įveikti maratoną sprinterio tempu, tenorėdami sublizgėti reitinguose (šviežiausias pavyzdys – chaotiška kova su alkoholiu). O mūsų visuomenės ekonominę ir socialinę būklę vertinantys specialistai nuolat mini tas pačias bėdas: socialinę atskirtį, šešėlį ir korupciją. Korupciją išgyvendinti užtruko dešimtmečius net laimingose Skandinavijos šalyse, kur tas darbas iš tiesų buvo nuosekliai daromas, suvokiant, kad tik taip galima nugalėti ir skurdą. Tai buvo ilgalaikė nacionalinė programa, kuri, nors politikai keitėsi, turėjo didžiulį visuomenės palaikymą, o tą palaikymą lėmė... ne, visai ne liberali rinka ar koks ekonomikos stebuklas. Ir ne Šarikovo logika „atimti ir padalyti“, kaip iki šiol mano kai kurie mūsų politikos veikėjai. Skandinavų sėkmės raktas pirmiausia yra kultūrinės prigimties. Kai investuojama ne į tvoras, o į gerus santykius. Į raštingumą ir supratimą, kas iš tiesų vertinga. Demokratija veikia patikimai tik tada, kai remiasi pilietinėmis dorybėmis, kai pragmatiškas valstybės statinys turi visą bendruomenę siejantį vertybinį pamatą. Kalbos apie pilietines dorybes statistinio lietuvio ausiai skamba tuštokai, kai vos ne kiekviename žingsnyje susiduria su įžūlaus neteisėto praturtėjimo pavyzdžiais, kai įtarumo ir nepasitikėjimo atmosfera tvyro dažnoje darbovietėje, o viešosios paslaugos primena pasityčiojimą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad padėtis visose šiose sferose pamažu taisosi, bet dalis visuomenės šiandien yra beviltiškai demotyvuota, oraus uždarbio ar socialinio saugumo nesieja su sava valstybe ir renkasi emigraciją. Kažkodėl estai šiandien daug geriau jaučiasi savo šalyje. Ar jų uždarbis gerokai didesnis už mūsų? Ne. Bet jų pasitikėjimas savo valstybe remiasi aiškiai matoma nacionaline ir asmenine perspektyva, dėl kurios verta pasiraitoti rankoves.

Ant išgyvenimo ribos atsidūrę du visuomenės atsparumo ramsčiai – tiriamoji žurnalistika ir kultūros kritika.

Mes šiandien mokame už laiku neįvykdytą desovietizaciją. Už tai, kad sovietinės nomenklatūros bakterijų židinius užraugėme kone visose valstybės institucijose, kad nepasirūpinome kultūriniu atsparumu, švietimo reforma, žiniasklaidos nepriklausomybe, kad rinkos savieigai palikome visuomenės informavimo kokybę ir pasyviai stebėjome, kaip žlunga mitas, jog rinkos konkurencija tą kokybę skatina. Perkaitusios rinkos konkurencija skatina tik „feikus“ ir „aukštuomenės“ kronikas. Mitas žlugo. Ir ką? Skirtingai nei energetikos ar gynybos sektoriuose, kur skaidrumas pamažu ima viršų, visuomenės informavimo ir kultūros srityse viešpatauja visiškas chaosas. Nors kaip tik čia glūdi didžiulis motyvacinis potencialas. Apgailėtinai atrodo, kai žiniasklaidos raštingumo problema užkabinama ir taip jau menkai finansuojamam Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, pašalpomis tebemaitinančiam kultūros leidinius, sumestus į vieną katilą su regionine žiniasklaida... Jau vakar žiniasklaidos raštingumas turėjo būt integruotas į pilietinio ugdymo programas, jau vakar reikėjo atsisakyti projektinio aukštos kokybės kultūros leidinių finansavimo ir garantuoti jiems stabilumą, pavyzdžiui, per prenumeratą visoms Lietuvos mokykloms ir bibliotekoms. Tų reikalų sąrašas ilgas, todėl ypač pravartu būtų apsispręsti dėl prioritetų. Tai nėra taip sunku. Ant išgyvenimo ribos atsidūrę du visuomenės atsparumo ramsčiai – tiriamoji žurnalistika ir kultūros kritika. Nei viena, nei kita savaime neišsilaiko net didesnėse rinkose. Stiprios tiriamosios žurnalistikos egzistavimas gerokai sumažintų galimybes papirkti žiniasklaidą, pakeltų bendrą jos lygį. Kultūros kritika yra visuomenei būtinas vitaminas. Ji būtina ne vien poetams, architektams ar kinematografininkams kaip nacionalinės kultūros gyvybingumo veiksnys. Eiliniam piliečiui taip pat svarbu gebėti pasirinkti tai, kas geriausia, ir mokėti paaiškinti, kodėl. Tuomet nedraugiškų kaimynių „minkštosios galios“ būtų natūraliai neutralizuojamos, ir Lietuva tikrai taptų saugesnė. Liudvika Pociūnienė yra žurnalistė, vertėja