„Gal užteks tų krizių“, – tikriausiai pagalvos ir atsidus Ursula von der Leyen, prieš užpūsdama žvakutes ant torto Europos Komisijos (EK) dvejų metų gimtadienio proga. 2019 m. gruodžio 1 d. darbą pradėjusią EK ir antruosius metus lydėjo didžiulės krizės.
Visų pirma, dar metų pradžioje strigo EK nupirktų COVID-19 vakcinų tiekimas. Valstybių narių politikai negailėdami tarkavo EK ir jos vadovę esą nesugebėjus užtikrinti jų pristatymo, o farmacininkai akiplėšiškai rodė nepadorius ženklus jos pusėn. Vis dėlto ilgainiui situaciją pavyko suvaldyti ir dabar vakcinų ES yra daug daugiau nei norinčių skiepytis (ypač kalbant apie rytines ES nares). „Antivakseriškumo“ (kaip ir COVID-19) virusas nėra EK kaltė, bet papildomų laurų irgi neatneša.
Nelengva šių metų pradžia buvo ir save „geopolitine“ paskelbusios EK vicepirmininkui ir diplomatijos vadovui Josepui Borrelliui. Jo vasario pradžios vizitas į Maskvą virto visišku fiasko ir į istoriją įeis kaip ES užsienio politikos pažeminimo simbolis. Beje, auganti energetikos kainų krizė gali tapti tokių nepadorių ES ir Rusijos santykių tęsiniu.
Santykiaudama su kitu autoritariniu režimu, ES minkštos vietos neatsuko ir po to, kai buvo nutupdytas „Ryanair“ lėktuvas, neįprastai greitai ėmėsi rimtų priemonių prieš Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką. Vis dėlto didžioji dalis J. Borrellio vadovaujamos Europos išorės veiksmų tarybos paruoštų sankcijų suveiks tik ateityje, o ir į jas įtrauktų asmenų sąrašo ilgis – juokingas.
Be kita ko, sankcijų Minskui diskusijoje pirmu smuiku grojo ne J. Borrellis, o valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, kurios sulaukė Baltarusijos atsako „hibridine migrantų ataka“. Tai virto migrantų krize, ir EK tradiciškai atsidūrė tarp kūjo ir priekalo – tarp valstybių narių, reikalaujančių griežtinti ES migracijos politiką, taip pat duoti pinigų tvorai pasienyje, ir dėl migrantų teisių pažeidimais susirūpinusio Europos Parlamento bei visuomenininkų.
Vis dėlto didžiausias Europos Parlamento ir EK konfliktas kilo dėl kitos ES krizės – Briuselio ir Varšuvos susikirtimo dėl teisės viršenybės. Ir vėl U. von der Leyen atsidūrė tarp dviejų ugnių: europarlamentarai kaltina ją neatliekant savo pareigos prižiūrėti, kaip šalys narės laikosi ES sutarčių, o dalis bendrijos valstybių teigia, kad EK peržengia savo kompetencijos ribas. Abi pusės sutaria dėl vieno – ši krizė yra rimtas iššūkis ES ateičiai. Beje, tam pritaria ir pati EK.
Lietuvos deleguotam Europos komisarui Virginijui Sinkevičiui, kaip ir pirmuosius kadencijos metus, taip ir šiemet pasisekė likti visų šių krizių nuošalyje dėl turimo aplinkos, vandenynų ir žuvininkystės portfelio. Pernai Politico.eu jį įvertino kaip vieną geriausių komisarų. Vis dėlto šiemet V. Sinkevičius „A su minusu“ gali ir negauti.
Viena yra strateguoti, kita – įgyvendinti, ir būtent pastarasis procesas atskleis tikruosius V. Sinkevičiaus gebėjimus ar negebėjimus. Kol kas lieka tik avansu duotos simpatijos ir apie laurų vainiką kalbėti labai anksti.
Šiokia tokia proga V. Sinkevičiui pasireikšti buvo „Brexito“ pagirios, kurios apima ne tik ES konfliktą su Londonu dėl Šiaurės Airijos, bet ir britų bei prancūzų žvejybos karą. Dar tvirtinant komisaru, Europos Parlamente jo teirautasi šia tema, ir tada jauniausias EK narys išsisuko sakydamas, kad ES vyriausiasis derybininkas Michelis Barnier viską sutvarkys dėl „Brexito“. Dabar M. Barnier siekia Prancūzijos prezidento posto ir nesikuklina vieno kito akmens mesti buvusios savo darbovietės link, o žvejų pykčius sprendžia kiti, tarp kurių turėtų būti ir V. Sinkevičius – žuvininkystės komisaras, tačiau čia pirmąjį smuiką EK vardu perėmė vicepirmininkas Marošas Šefčovičius. Viena vertus, galbūt V. Sinkevičius per jaunas tokiems rimtiems reikalams, kita vertus, M. Šefčovičius tvarko visus „Brexito“ klausimus.
Didelių laimėjimų kol kas nematyti ir daug svarbesniame EK Žaliojo kurso fronte. Žinoma, didžiąją dalį jo vėlgi perėmė ES sunkiasvoris, V. Sinkevičiaus „vyresnysis brolis“ EK vicepirmininkas Fransas Timmermansas, bet Lietuvos atstovui likusiose „žaliosiose prerijose“ taip pat didelio proveržio kol kas nematyti. Žinoma, sutarti kuo mažiau įsipareigoti norinčioms valstybėms narėms ir kuo ambicingesnių tikslų siekiančiam Europos Parlamentui nėra lengva užduotis. Tačiau dar pernai tas pats Politico.eu pastebėjo, kad viena yra strateguoti, kita – įgyvendinti, ir būtent pastarasis procesas atskleis tikruosius V. Sinkevičiaus gebėjimus ar negebėjimus. Kol kas lieka tik avansu duotos, išsisklaidančios simpatijos ir apie laurų vainiką kalbėti labai anksti.
Vienoje EK spaudos konferencijų žurnalistė V. Sinkevičiaus paklausė, kiek jo pristatyta viena žaliųjų iniciatyvų kainuos ES piliečiams. Atsakymas buvo maždaug toks: „Daug brangiau kainuos, jeigu jos neįgyvendinsime.“ Nežinia, kiek ilgai Lietuvos eurokomisarui pavyks tokiais „konkrečiais“ atsakymais išsisukinėti ir prastūminėti žaliąją ES teisėkūrą.
Evaldas Labanauskas yra IQ Briuselio biuro vadovas.
BEREKLAMOS:
