Gyvenimą visame pasaulyje pristabdęs virusas į gimtinę privertė grįžti tūkstančius žmonių, kurie kitu atveju būtų toliau dirbę Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje ar kitoje laikinais, o gal ir viso gyvenimo namais turėjusioje tapti šalyje.
Paslaugų ir mažmeninės prekybos sektorius pakirtęs karantinas Londone ir kituose miestuose sunaikino ar prastovose įšaldė du milijonus darbo vietų. Didelę jų dalį užėmė atvykėliai iš Rytų Europos, tarp kurių nemažai lietuvių.
Staiga privalomas tapęs nuotolinis darbas į gimtuosius namus pasiuntė biurų kariuomenes ir kabinetų valdovus. Dalis jų netruko suprasti, kad sėkmingai gali dirbti ne tik iš brangaus buto Londone ar jo priemiestyje, bet ir iš nepalyginti pigiau kainuojančio būsto Vilniuje, Druskininkuose ar Palangoje.
Ir kiek dar yra tų, kurie liko Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje, nes namų trauka mažesnė už baimę dar kartą gyvenimą pradėti kone nuo pradžių.
Lietuvos statistikos departamentas skaičiuoja, kad vien pernai grįžo daugiau nei 20 tūkst. Lietuvos piliečių. Tai oficialūs skaičiai, tačiau niekas nežino, kiek dar jų atvažiavo laikinai. Jungtinės Karalystės ekspertai koronaviruso sukeltą emigraciją vadina masiniu reiškiniu ir kol kas tik spėlioja, kiek jų sugrįš vėl įsisukus verslams. Turbūt daugelis, bet tikrai ne visi.
Permainos gal ir džiugina atvykusių akį, tačiau, kad jie sugrįžtų, reikėtų pasitikrinti, ar pasikeitė tai, dėl ko daugelis išvažiavo.
Dauguma už „Brexitą“ balsavusių britų, gyvenančių ne kosmopolitiniame Londone, bet šalies provincijoje, savo problemų priežastimi laikė nevaldomą imigraciją. Juos erzino nauji kaimynai, kalbantys nesuprantamomis kalbomis ir gluminantys storžieviškomis manieromis. Tačiau kaip ir daugelis populistų kerams pasidavusių rinkėjų, retas jų gilinosi į atvykėlių teikiamą naudą – nors šie taip pat naudojosi dosnia britų socialine parama, imigrantų sukuriama vertė gerokai viršijo kainą. Britų verslas niekada nesidžiaugė „Brexitu“, tuo anksčiau ar vėliau patikės ir daugiau šios šalies gyventojų.
Po karantino Europoje prasidės kova dėl žmonių – juos mėgins vilioti švelniu klimatu ir palyginti pigiu gyvenimu pasižyminčios Pietų Europos šalys, gabiausius jaunuolius kvies universitetai ir gundys beribio pasaulio galimybės. Visa tai reiškia, kad demografinę krizę išgyvenančios Lietuvos vadovai turėjo pasinaudoti koronaviruso ir karantino sąstingiu ir veikti jau vakar. Bet buvusiems trukdė artėjantys rinkimai, o dabartiniams – nenumalšinama pandemija.
Ką reikėtų daryti?
Lengviau atsakyti, ko nedaryti. Tereikia prisiminti buvusio premjero Sauliaus Skvernelio žodžius, kokiais jis pasitiko iš užsienio grįžtančius lietuvius: „Turbūt matėte vaizdus socialiniuose tinkluose, kas grįžta ir kokie grįžta į Lietuvą. Žmonėmis, atleiskite, pavadinti jų negalime.“
Toks požiūris, pripažinkime, priimtinas nemažai visuomenės daliai, interneto komentaruose vis piktdžiugiškai primenančiai, kad emigracija išsprendė nusikalstamumo problemas. Jaunimas visuomet kėlė ir kels bėdų. Senelių namuose chuliganų retai pasitaiko, tačiau Lietuvai reikia tų jaunų energingų žmonių, jei nenorime, kad globos namais jau artimoje ateityje taptų ištisos savivaldybės.
Kitas svarbus žingsnis – išvykusius įtikinti, kad Lietuva smarkiai pasikeitė, palyginti su niūriais 2009–2010 m., kai itin daug žmonių paliko pasaulinės finansų krizės parblokštą šalį.
Atostogų grįžę emigrantai, tikėtina, pastebi naujus kelius ir grindinius miestų aikštėse, tviskančias parduotuvių vitrinas, restoranus ir kainas juose, artėjančias prie įprastų Europoje. Jie tikriausiai susitinka su vaikystės draugais ir giminėmis, kurie liko Lietuvoje ir toli gražu neprimena skurstančių.
Tos permainos gal ir džiugina atvykusių akį, tačiau, kad jie sugrįžtų, reikėtų pasitikrinti, ar pasikeitė tai, dėl ko daugelis išvažiavo. Ar valstybė išmoko efektyviai padėti krizėje atsidūrusiems žmonėms? Ar biurokratija tapo minkštesnė, o viešosios paslaugos – kokybiškos ir visiems prieinamos? Ar politikai sugeba matyti toliau vienos kadencijos ir plačiau savo ribotų įsitikinimų ir siaurų interesų? Atsakymas gal ir nebebus tvirtas „ne“, bet vis tiek jis bus arčiau „ne“ negu „taip“.
Galiausiai ar bent vienas valstybės vadovas ir politinis lyderis bent kartą per pastaruosius dvylika mėnesių viešai ir garsiai pasidžiaugė sugrįžusiais ir paklausė, ko šiems reikėtų, kad pasiliktų? Veikiau priešingai – be visur dominuojančios koronaviruso temos, diskusijų erdvėje vietos pakanka nebent iš visų pusių besiveržiančiai neapykantai. Marginalai tuo naudojasi, o visi iki vieno – nuo prezidento iki premjerės ir tradicinių partijų lyderių – apsimeta, kad to nemato ir negirdi.
Stebuklų pasiekti greičiausiai nepavyks, bet verta bent pabandyti. Netrukus iš Lietuvos Londono kryptimi vėl pradės kilti po aštuonis lėktuvus per dieną. Kai tai nutiks, bus per vėlu.
Ovidijus Lukošius yra IQ žurnalo vyriausiasis redaktorius
