Meniu
Prenumerata

šeštadienis, sausio 28 d.


RIMTI REIKALAI
Košmaras tokia valdžia satyra
Balys Godauskis
Vyčio Snarskio pieš.

Užuojauta mūsų žiniasklaidai – dar bent dvejus metelius teks gyventi su tokia valdžia, kuri nemoka ir nesugeba nei normalaus skandalo išspausti, nei šiaip lygioje vietoje prisidirbti.

Va seniau tai būdavo normalūs lietuviai prie valdžios lovio: tai, žiūrėk, vienas slapta išsiskyrė su žmona ir vedė meilužę atostogaudamas Egipte, kitas – visą melagienų epopėją su Kildišiene ir visureigiu užkūrė. Kur ten dar visokios andainykščių valdžiažmogių kasdienės smulkmenos su Vidurinėje Azijoje prašapusiu medicininių reikmenų vagonu, užpirktu Kinijoje, arba niekam nereikalingų greitųjų kovidinių trigubai išbrangintų testų pirkimas iš neaiškios ragų ir nagų kontoros. Net tas Skvernelio išsiasfaltuotas keliukas atrodo kaip linksmas pokštelis, tarsi specialiai mūsų amžinai gelstančiai žiniasklaidai palesinti. Kur dar ten smagybės su sunaikintu svarbaus vyriausybinio posėdžio įrašu. Arba tragikomiški šposai apie policinę valstybę.

Šimonytė visai negalvoja apie mus, plunksnos brolius ir seseris. Ką dabar apie ją rašyti? Prie ko prisiknisti? Tarsi ir matė kažkas ją rinkimų naktį užsileidusią „Metallicą“ ir rodančią dviejų pirštų kombinaciją. Pradžia, galima sakyti, buvo viltinga, davatkas pašiurpino. O toliau? Aš asmeniškai tikėjausi, kad ilgainiui premjerė išdrąsės – visokiems nemandagiems tipams retsykiais parodys ir vieno piršto kombinaciją.

Suprantu – įtemptas grafikas, baisūs laikai, karas. Bet juk yra visa komanda – ministrų kabinetas, tuntai klerkų. Tegu išsiskaičiuoja, kuris slenkančiu grafiku klouną vaidins – nusileis iki gražulių-žemaitaičių lygio. Vardan Lietuvos. Liaudis nori, kad kas nors retsykiais prisidirbtų. Nes dažnas lietuvis skirtumo tarp dirbti ir prisidirbti nemato. Jei ko nors neprisidirbi, gali pagalvoti, kad visai nieko nedirbi. Pažvelkite į Kauną – Matijošaitis nuolat prisidirbęs, bet kauniečiai neina po mero langais protestuoti. Maža to – jo viešųjų ryšių komanda netgi eskaluoja prisidirbimo temą, esą daug nudirba tik tas, kuris nuolat prisidirba. Suprask, reikia energingai besisukančio, abiem rankomis gėrybes žarstančio miesto vado. Kad maža nepasirodytų, kaunietiškų gėrybių žarstymo daugiakovėje pasitelkti šeimos nariai. Kuo daugiau rankų, tuo didesnius sklypus galima aprėpti. Ką jūs į tai, konservatoriai, – išgraužkit. Net Skvernelis su savo garbia svita iš Minsko milicijos profkės stebi lengvai pakraupę. Visų kitų frakcijų bebrai iš pavydo tuoj uodegas nusigrauš.

Aš asmeniškai tikėjausi, kad ilgainiui premjerė išdrąsės – visokiems nemandagiems tipams retsykiais parodys ir vieno piršto kombinaciją.

Kombinuoti šita Vyriausybė nemoka, negabi tam. Reikia paieškoti alternatyvių žiniasklaidos maitinimo būdų. Šimonytė privalėtų uždarame Vyriausybės posėdyje visų pirma išbarti Laisvės partijos atstovus – kodėl jie taip menkai eskaluoja homoseksualumo temas. Kaimai, regionai ir miestuose gyvenantys kaimiečiai dieną naktį suka galvas opiais klausimais: kaip ten tos seksualinės mažumos miega, kokius šeimų griovimo planus rezga? Galima pagalvoti, kad Laisvės partijai visi tie partnerystės įstatymai rūpi mažiau nei valstiečiams ar Gražuliui, kuris per karantiną savo tikrą ar menamą partnerį įamžino nuotoliniame kažkurio Seimo komiteto posėdyje. Liaudis iškart mato – Gražuliui partnerystės įstatymas rūpi nuoširdžiai, o Laisvės partija simuliuoja.

Šiokio tokio garbės rašto nusipelnė Anušauskas. Bulvarinėje spaudoje krašto apsaugos ministras karo metu padirbėjo manekenu drabužių reklamai. Bet tik tiek teišspaudė. Kitus smulkaus kalibro skandaliukus mėgino sustrateguoti ministro žmona. Šlaistėsi renginy, kuris vyko patalpose, kurios priklauso tiesiogiai su Kremliumi susijusiems veikėjams. Dar kitą kartą žurnalistams išplepėjo, esą vyras ją privačiai informavo, kad Rusija užpuls Ukrainą. Lietuvoje valstiečiams tai gal ir buvo karinė paslaptis, bet anglakalbė ir rusakalbė opozicinė žiniasklaida apie tai rėkė kiekvieną dieną prieš pat prasidedant invazijai. Tokie čia ir skandalai. Bet šita tradicinė šeima bent jau stengėsi mūsų bulvarinei žiniasklaidai kurti turinį.

Šimonytės ir visos Vyriausybės laimei – komandoje yra Landsbergis. Liaudžiai nesvarbu, kuris čia tas Landsbergis ir kokį jis portfelį nešioja. Vos scenoje pasirodo žmogus pavarde Landsbergis, įsijungia ir dūdų orkestras, ir choras visa gerkle pasileidžia. Neabejotinas pastarųjų trejų dešimtmečių prokremliškos žiniasklaidos įdirbis – neištrinamai įpaišyti „landsbergio“ personažą į kolektyvinę lietuvių pasąmonę. Vieniems „landsbergis“ žymi tai, kas drąsu, ryžtinga, šviesu, kitiems – tai, kas tamsu, šiurpu, neaišku, kas, bet labai grėsminga. Jei kada nors Landsbergių dinastija sugalvotų masiškai emigruoti į savo slaptas vilas Šveicarijos kalnuose, liaudis to nė nepastebėtų, nes kiekvieno lietuvio galvelėje savi landsbergiai koncertuoja.

2022 12 11 06:45
Spausdinti