Naujoji šalies gelbėtoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) svarbiausiu rinkimų kampanijos šūkiu pasirinko kovą su besaikiu alkoholio vartojimu. Tikslas taurus, tačiau niekaip neapleidžia abejonė, kad tai – daugiau rinkimų triukas, nei nuoširdus noras iš esmės spręsti šią opią problemą.
Tiesa, reikia pripažinti, kad bent du LVŽS sąrašo lyderiai, partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir pretendentas į sveikatos apsaugos ministro postą Aurelijus Veryga, keletą pastarųjų metų su alkoholio vartojimu kovojo ne tik asmeniniu pavyzdžiu, bet ir darbais. Tačiau jų pasiektą rezultatą vargu ar įmanoma išmatuoti. Ligšiolinė kova su alkoholiu primena Rusijos ir Baltarusijos opoziciją, kuriai svarbiausia pats procesas, o ne rezultatas. Naisiai irgi labiau primena baimės atmosferos persmelktą Potiomkino kaimą nei Šiaurės Lietuvos kultūros židinį.
Kodėl reikėtų abejoti kovotojų už blaivybę tikslais? Dėl jų plano. Tiksliau, kad jokio plano nėra.
Partijos programoje aptinkame keletą deklaratyvių tezių, tačiau visa komunikacija primityvi lyg prie kaimo parduotuvės nusitašiusių tipų kliedesiai. Net ir atidžiai stebint diskusijas apie kovą su alkoholiu, plačiai girdimos vos dvi valstiečių žaliųjų siūlomos priemonės alkoholizmo problemai spręsti. Pirmoji – sukurti valstybinį prekybos alkoholiu monopolį, antroji – įvesti absoliutų alkoholio reklamos draudimą. Kodėl tik šios dvi? Todėl, kad radikalios ir lengvai patraukiančios plačios auditorijos dėmesį.
Alkoholio reklama taikiniu prieš rinkimus tampa dėl garantuoto nuo šios reklamos priklausančios žiniasklaidos dėmesio. Tai ne kartą išbandė konservatorius Antanas Matulas, į kurio kovos su alkoholiu monopolį kėsinasi valstietiško blaivybės sąjūdžio nariai. Minėtos reklamos dalį gauna ir IQ redakcija, tad vengdami kaltinimų subjektyvumu šios temos plačiau negvildename. Tačiau LVŽS pirmininkas R. Karbauskis klaidina visuomenę teigdamas, kad Skandinavijos šalyse visiškai uždrausta alkoholio reklama. Šiose valstybėse galioja skirtingos taisyklės, tačiau absoliutaus draudimo nėra nė vienoje.
Radikali valstybinio alkoholio prekybos monopolio idėja yra ir R. Karbauskio kerštas prekybininkams, laikinai įvedusiems visuotinį alkoholio pirkėjų amžiaus tikrinimą. A. Veryga aiškina, kad valstybinis prekybos monopolis pašalins konkurenciją, leis nustatyti aukštas gėrimų kainas ir taip sumažins jo vartojimą. R. Karbauskis čia irgi remiasi skandinaviškais pavyzdžiais, tačiau tyčia arba dėl paviršutiniško požiūrio nutyli, kad skandinavai atlaisvina ribojimo varžtus tiek dėl ES politikos, tiek dėl besikeičiančio visuomenės požiūrio. Mūsų valstybė turi visas priemones reguliuoti ir alkoholio kainas, ir jo prieinamumą, o valstybinis monopolis tik sukurtų dar vieną politinių jėgų prieglaudą ar net naują korupcijos lizdą, kaip yra nutikę ne vienoje valdiškoje įmonėje bei įstaigoje.
Valstybinis monopolis tik sukurtų dar vieną politinių jėgų prieglaudą ar net naują korupcijos lizdą.
Akivaizdu, kad radikalus prekybos ribojimas neduos laukiamo rezultato, nes Lietuva yra maža ir atvira šalis, nesugebanti užkirsti kelio kontrabandai iš Baltarusijos ir Rusijos Kaliningrado srities, turinti gilias naminės degtinės ir alaus gamybos tradicijas. Tai tik išaugins šešėlinį verslą, nusikaltėlių įtaką ir apsinuodijimų sukeltų mirčių skaičių.
Itin griežto alkoholio prekybos ribojimo laukia ne tik kontrabandininkai, bet ir Latvijos bei Lenkijos prekybininkai – juos džiugins lietuvių antplūdis savaitgaliais ir prieš kiekvienas šventes. Lietuva – ne šimtus kilometrų į šiaurę besidriekianti Suomija, kurios gyventojai irgi pildo alkoholio turizmo verslo kišenes Estijoje. Nuo Naisių iki artimiausios gėrimų parduotuvės Latvijoje mažiau nei 50 kilometrų. O Lietuvos centre esančios Dotnuvos gyventojai pigesnių gėrimų parduotuves rastų vos už pustrečios valandos kelio, nesvarbu, į Latviją ar Lenkiją pasuktų.
Jei naujieji blaivybės entuziastai imtųsi ne tik fasadinių priemonių, skandinaviškąją patirtį pirmiausia reikėtų pritaikyti vaikų teisių apsaugos srityje, kad pagaliau Lietuvoje būtų nutrauktos alkoholikų dinastijos. Reikėtų sutvarkyti socialinės apsaugos sistemą, kuri atrodo tokia begėdiškai bejėgiška, kai tik šalį sukrečia dar viena tragedija. Švietimas – irgi būdas mažinti alkoholizmą. Tačiau tai žinių ir kantrybės reikalaujantys darbai, kurių apčiuopiami rezultatai bus matomi po dešimtmečių ir tikrai nebesušildys naujųjų kovotojų.
Tad jeigu LVŽS nuoširdžiai nori spręsti alkoholizmo problemą, šūkius ir isteriją turėtų pakeisti dialogas su visuomene ir verslu. Kol kas matome dar vieną vajų, kurio padariniai gali būti tik skaudesni.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius
