ELTAVienam jau 15 metų, kitam 9 ir yra didelė tikimybė, kad kitąmet bus 10. Tai galima konstatuoti šiandien minint Rusijos atviro karo prieš Sakartvelą 15 metų sukaktį, kuri sueina siaučiant atviram ir pilno masto Rusijos karui prieš Ukrainą.
Rusija prieš 15 metų taip ir nepuolė nei nepaėmė paties Tbilisio, sustojo jo pašonėje. Neatmestina, kad Vakarai, teisingiau, JAV tuomet kažkokiais įtikinamais argumentais šešėliuose prispaudė to vis dėlto nedaryti.
Tačiau pergalingos Rusijos pozicijos šiandien – ne mažiau, o gal net daugiau tvirtos, nei karą prieš pusantro dešimtmečio „įšaldžius“ paliaubomis.
Rusija kontroliuoja kone ketvirtį Sakartvelo teritorijos, o pastaraisiais metais ne tik didino savo kontintgentą ten, bet ir „šliaužiančiu“ būdu, savavališkai perkeldama savo pačios pastatytus riboženklius, vis stūmėsi į priekį ir plėtė okupuotą plotą.
Neužimta likusi Sakartvelo valstybės dalis per tuos metus tik šliuožė žemyn pagal visus parametrus.
Jos valdžia formaliai neatsisakė siekių šalį atvesti į Europos sąjungą (ES) ir NATO, tačiau tai – tik tušti žodžiai. Oficialusis Tbilisis ne tik iš esmės imituoja integracijos ir reformų siekius, bet stumia šalį rusiškos kleptokratinės autokratijos link. Be to, už valdžios stovinčios oligarchinės struktūros, su Rusija susijusios interesų ir priklausomybės bambagyslėmis, diktuoja ir tai, kad valstybės politika iš esmės yra prorusiška.
Tai atsispindi netgi retorikoje Rusijos invazijos sukakties ir karo Ukrainoje fone – Rusija dėl abiejų jos nusikaltimų Sakartvelo valdžios ir, svarbiausia, didelės dalies visuomenės nėra kaltinama, o vietoje jos kaltinami Vakarai, neva „įtraukę“ Sakartvelą ir Ukrainą į karą.
Žinoma, nemaža dalis visuomenės – pirmiausia, jaunimo – neprarado ne tik vakarietiškos orientacijos, bet ir protesto potencialo. Tai parodė ir neseni valdžios bandymai prastumti įstatymus, nukopijuotus nuo represinių Rusijos praktikų, kuriuos sužlugdė protestai.
Tačiau šios dalies vis viena nepakanka, kad pakeistų šalies pagrindinę kryptį, pasukti nuokalnėn riedantį traukinį atgal, į viršų.
O jei nauja revoliucija, kurią Rusija, pamokyta Maidano, aišku, atvirai pultų pakirsti pačioje pradžioje, vis dėlto pavyktų, neabejotina, jog Rusijos okupacinės pajėgos vėl imtų pulti visu frontu ir atnaujintų karą pilna jėga.
Nebent jos būtų kone visos permestos į Ukrainą ir sutriuškintos ten.
Tačiau svarbiausias dalykas Rusijos naudai – ne tai, kad Vakarai dėl šio karo jos iš esmės nenubaudė, bet kad Vakaruose šitas karas greitai buvo visiškai pamirštas ir toks tebelieka iki šiol.
Taip, aukščiausi Vakarų pareigūnai dabartinės sukakties proga prisiekinėjo nieko nepamiršę ir remiantys bei remsiantys Sakartvelą „tiek, kiek reikės“ – tačiau šios deklaracijos skambėjo dar tuščiau, nei visada.
Tik ar dėl šios padėties reikia kaltinti vien tik Vakarus? Žinoma ne. Akivaizdu, kad didele, o gal net ir didesne dalimi ji nusistovėjo ir tokiu istoriniu keliu pasuko ir dėl paties Sakartvelo – tiek politikų, tiek visuomenės – kaltės. Jis laiku nepasirinko bekompromisės kovos su Rusijos režimu ir štai dabar moka už tai sąskaitą.
Taigi, Sakartvelas, kadaise buvęs tarp labiausiai europines ir vakarietiškos raidos viltis skatinančių vadinamosios ES Rytų kaimynystės šalių, dabar vis labiau artėja prie Armėnijos, o perspektyvoje – galbūt, net Baltarusijos geopolitnės padėties artimiausioje postkolonijinėje Rusijos aplinkoje.
Teiginys, kad invazija į Sakartvelą tapo Rusijos invazijos į Krymą bei Donbasą, pernai – ir pilno masto karo preliudija bei paskatinimu – jau seniai banali ir nuvalkiota tiesa.
Dabar dera klausti, ar tokiu keliu, kaip ir Sakartvelas bei jo karas, negali pasukti ir Ukraina bei jos karas, kuris šiame geopolitiniame regione dabar yra lemiamu mazgu, nuo kurio priklausys visų kitų anapus civilizacinės Vakarų sienos likusių buvusių Rusijos kolonijų ateitis?
Akivaizdu, kad tai dabar yra taktinis Rusijos tikslas, pakeliui link nepasikeitusio jos strateginio siekio – visiškai sunaikinti Ukrainą ne tik kaip valstybę, bet ir kaip šalį ir visuomenę. Nepalikti jos egzistuoti net ir tuo atveju, jei ji taptų panaši ar tokia pati, kaip dabartinis Sakartvelas.
Atrodytų, jog tokie gretinimai ir pats šis klausimas yra visiškai efemeriški ir neturi jokio realaus bendro pagrindo.
Rusija visiškai pralaimėjo pradinę savo pilno masto karo stadiją – ne tik neužėmė Kyijivo ir neperėmė šalies valdymo, bet ir buvo išvyta iš daugelio per pilno masto invaziją užgrobtų teritorijų. Taip pat ir tų, kuriose spėjo surengti naujus „referendumus“ ir įrašyti savo „konstitucijoje“, kaip savo valstybės teritorijos dalį.
Negana to, Ukrainos pajėgos toliau vysto savo kontrpuolimą, daužydamos jau net ir tolimą Rusijos pajėgų užnugarį ir kryptingai siekdamos visos Rusijos gynybos kolapso, atversiančio kelią į visos Ukrainos teritorijos išlaisvinimą.
Tačiau čia ir prieiname prie pirmojo dalyko, leidžiančio kelti klausimą, ar Ukrainos neištiks Sakartvelo ar dar liūdnesnis likimas.
Tai – grėsmė, kad Rusijai gali vis dėlto pavykti sustabdyti Ukrainos kontrpuolimą ir, galbūt, net pačiai vėl atnaujinti savo puolimą visu rytų frontu ar bent pagrindiniuose jo ruožuose.
Iš to, kaip vystosi karo veiksmai, matyti, kad ta grėsmė – reali.
Tuomet Rusija gali pasiekti bent to, kad frontas tiesiog sustos aklavietėje, tačiau ji ir toliau daužys Ukrainą viskuo, kuo ir dabar, išskyrus branduolinį ginklą.
Į tokį „sekinimo“ ir naikinimo karo režimą Rusija yra perėjusi jau dabar – jos turimi žmogiškieji, ekonominiai ir ginklų ištekliai leidžia ir leis tai jai daryti dar gana ilgą laiką. Už jos nugaros – ne tik „tarpininkę“ vis dar vaidinanti Kinija, bet ir platus kone viso pasaulio autoritarinis internacionalas. Papildomos galimybės, gerinančios jos padėtį, nes bloginsiančios Vakarų pozicijas – galimi karai Afrikoje ir net pačioje Europoje – Balkanuose.
Be to, jai reikės kentėti vos metus, jei JAV prezidento rinkimus laimės buvęs prezidentas D.Trumpas.
Štai tuomet gali susiklostyti visos sąlygos, kad Kremliui pagaliau pavyks iš esmės karo eigą perlaužti ne tik kariniame, bet ir geopolitiniame fronte.
Be to, Vakarai gali pradėti spausti Ukrainą „įšaldyti“ karą ir nelaukdami JAV prezidento rinkimų – jau po fronto įstrigimo aklavietėje, kuris gali įvykti anksčiau.
Ar pagrindinės Vakarų jėgos – pirmiausia, JAV ir Vokietija – sąmoningai nemėgina pasukti visko būtent šia kryptimi? Toks klausimas ir vėl skamba vis dažniau, matant abiejų šalių valdančiųjų nesikeičiančią politiką „pernelyg neeskaluoti“ karo su Rusija, teikiant karinę paramą Ukrainai.
Žinoma, kitas scenarijus – jei Ukrainos pajėgoms vis dėlto pavyksta sutriuškinti priešus visoje šalies teritorijoje ir atkurti jos teritorinį vientisumą.
Tačiau ir vėl dera pakartoti – tai nebūtinai reikš paties karo pabaigą. Tai gali reikšti tik tai, kad fronto linija eis per 1991 m. Ukrainos sienas, o iš kitos jos pusės Rusija ir toliau svaidys raketas, šaudys sunkiąja artilerija ir kaups pajėgas naujam pilno masto sausumos pajėgų puolimui.
Rusijos kariuomenės išvijimas iš Ukrainos tikrai nereiškia automatiškos ir neišvengiamos dabartinio Rusijos režimo ir visos valstybės griūties.
Lemiamas faktorius ir šiuo atveju – Vakarų politinė valia. Arba jie sukaups šią valią paties Rusijos režimo fiziniam užsmaugimui, išsiūbavimui ir išardymui, arba suteiks Ukrainai tokias saugumo garantijas, kurios nebeleis Rusijai jos toliau pulti.
O ar tokia politinė valia bus – kitas didelis klausimas. Gal apskritai bus nuspręsta vis dėlto Ukrainą palikti panašiai, kaip buvo paliktas Sakartvelas, teikiant tik simbolinę, nieko pakeisti nebegalinčią paramą?
Ukrainiečių ir jų ištikimiausių rėmėjų nuolatos kartojamas perspėjimas – „po mūsų – jūs“ – panašu, vis labiau praranda savo galią.
Pats postą paliekantis Jungtinės Karalystės gynybos ministras Benas Wallace‘as, vienas iš uoliausių karinės paramos Ukrainai teikėjų bei telkėjų juk neseniai Vilniuje atvirai perspėjo, jog tas perspėjimas nebūtinai yra laikomas neginčijama tiesa net ir tarp ištikimų Ukrainos rėmėjų.
Ar Rusijos atviras antpuolis prieš Vakarus ir NATO tikimybė bus garantuota, jei Rusija užgrobs arba sunaikins visą Ukrainą ir Rusijos siena su NATO nusidrieks ir ten, kur dabar yra Ukrainos ir Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos ir Slovakijos siena?
Ką gi, belieka tikėtis, kad tai, kokie atsakymai į tokius klausimus yra labiausiai tikėtini, paaiškės nesulaukus tokių apvalių ir liūdnų sukakčių, kokių sulaukė Sakartvelas ir prie kurių artėja Ukraina.
Be to, esminė istorinių procesų mūsų regione kryptis jau seniai aiški – pati dabartinė Rusija yra nebeatšaukiamai degraduojanti valstybė, vaikščiojantis negyvėlis. Tik tragedija yra tai, jog jis gali klaidžioti dar ilgai ir savo naguose į kapą nusitempti daugelį tų, kurie šiandien – vis dar gyvi.
Vytautas Bruveris ir naujienų agentūros ELTA vyriausiasis redaktorius
