Kaip buvo pranešta, lapkričio pradžioje JAV prezidentas Barackas Obama asmeniškai susisiekė su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu ir įspėjo dėl kibernetinių išpuolių per JAV prezidento rinkimus.
Tą patį mėnesį Nacionalinės žvalgybos direktorius Jamesas Clapperis ir Nacionalinio saugumo sekretorius Jeh Johnsonas viešai apkaltino aukštus Rusijos pareigūnus naudojus kibernetines atakas, siekiant „įsikišti į JAV rinkimų procesą“.
Po lapkričio 8 d. rinkimų nebuvo pateikta jokių patikimų duomenų, kad įsilaužėliai būtų pažeidę balsavimo įrangą. Bet, rinkimų rezultatus nulėmus 100 tūkst. balsų persvara trijose svarbiausiose valstijose, kai kurie stebėtojai teigia, kad rusų kibernetinis poveikis politiniam procesui galėjo būti reikšmingas.
Ar įmanoma ateityje užkirsti kelią tokiam Rusijos elgesiui? Tai visada priklauso nuo to, ką ir nuo kokių veiksmų norima atgrasyti.
Ironiška, bet atgrasyti valstybes nuo jėgos panaudojimo dažnai būna lengviau nei nuo mažesnių piktadarysčių. Tokių netikėtų išpuolių, kaip „kibernetinis Perl Harboras“, grėsmė tikriausiai perdėta. Svarbiausia infrastruktūra, kaip antai elektros tiekimo ar komunikacijų tinklai, yra pažeidžiama, bet didžiosios valstybės greičiausiai nesiryš jų pulti dėl tarpusavio priklausomybės. Be to, JAV aiškiai pareiškė, kad atgrasymas nebūtinai apsiribos kibernetiniu atsaku: jis gali apimti kitus sektorius ir visas įmanomas priemones nuo įvardijimo, sugėdijimo ir ekonominių sankcijų iki branduolinių ginklų.
JAV ir kitos šalys, įskaitant Rusiją, sutarė, kad ginkluoto konflikto taisyklės galioja ir kibernetinėje erdvėje. Ar kibernetinis išpuolis laikomas ginkluota ataka, priklauso ne nuo naudojamų priemonių, o nuo padarinių. Jis turėtų baigtis žmonių nuosavybės sunaikinimu, kūno sužalojimu arba mirties atvejais.
JAV ir kitos šalys, įskaitant Rusiją, sutarė, kad ginkluoto konflikto taisyklės galioja ir kibernetinėje erdvėje.
Tačiau kaip vertinti atgrasymo operacijas, neprilygstančias ginkluotam užpuolimui? Esama neaiškių zonų, kuriose reikšmingi taikiniai (pavyzdžiui, laisvas politinis procesas) strategine svarba neprilygsta elektros tiekimo tinklams ar finansų sistemai. Šiuos sunaikinus, gali kilti pavojus gyvybei ir nuosavybei, o pažeidus politinį procesą kyla grėsmė politinėms vertybėms.
2015 m. Jungtinių Tautų vyriausybinė ekspertų grupė (kurią sudarė JAV, Rusija, Kinija ir daugelis kitų šalių, turinčių reikšmingus kibernetinius pajėgumus) sutarė taikos metu nepulti civilinės infrastruktūros. G 20 šalys patvirtino šį susitarimą 2015 m. lapkritį Turkijoje vykusiame viršūnių susitikime. Jau kitą mėnesį anoniminei kibernetinei atakai pažeidus Ukrainos elektros tiekimo tinklą, kai kurie analitikai įtarė, kad kibernetinį ginklą panaudojo Rusijos vyriausybė, tęsianti hibridinį karą su Ukraina. Jei tai tiesa, reikštų, kad Maskva pažeidė ką tik pasirašytą sutartį.
Bet kaip interpretuoti Rusijos elgseną JAV rinkimų atžvilgiu? Kaip tvirtina amerikiečių pareigūnai, rusų žvalgybos tarnybos įsilaužė į svarbių Demokratų partijos narių el. pašto paskyras ir perdavė medžiagą organizacijai „WikiLeaks“, o ši ją viešino per visą rinkimų kampaniją ir taip užtikrino nuolatinį Hillary Clinton nepalankių naujienų srautą.
Šis tariamas Rusijos įsikišimas į demokratų kandidatės rinkimų kampaniją patenka į pilkąją zoną: jį galima pavadinti propagandine reakcija į H. Clinton 2010 m. paskelbtą „laisvojo interneto darbotvarkės“ deklaraciją arba atsaku į jos išsakytą kritiką dėl 2012 m. vykusių Rusijos prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo V. Putinas. Kad ir kokie būtų motyvai, šios pastangos priminė bandymą pakreipti JAV politinį procesą. Būtent tokias nemirtinas politines grėsmes norėtųsi atgrasyti ateityje.
B. Obamos administracija jau anksčiau dėjo pastangas suskirstyti kibernetines atakas pagal pavojingumą, bet vengė pilkosios zonos dviprasmybių. 2016 m. B. Obamai teko nelengva užduotis įvertinti, kaip eskaluotųsi konfliktas į kibernetinius išpuolius sureagavus priemonėmis kituose sektoriuose, pavyzdžiui, taikant sankcijas. Administracija nenorėjo imtis veiksmų, kurie dar labiau iškreiptų rinkimus. Dėl to likus aštuonioms dienoms iki balsavimo JAV nusiuntė Rusijai įspėjimą dėl kišimosi į rinkimus specialia telefono linija, kuri buvo sukurta prieš trejus metus siekiant spręsti svarbius kibernetinius incidentus ir jungia branduolinės grėsmės mažinimo centrus abiejose šalyse.
Kadangi po to įsilaužimų sumažėjo arba jie visai baigėsi, B. Obamos administracija padarė išvadą, kad toks įspėjimas yra sėkminga atgrasymo priemonė. Bet kai kurie kritikai tvirtina, esą Rusija nurimo, nes jau buvo pasiekusi pagrindinius tikslus.
Prabėgus trims savaitėms po rinkimų, administracija pareiškė, kad jaučiasi užtikrinta dėl JAV rinkimų infrastruktūros vientisumo ir kad kibernetinio saugumo aspektu balsavimas buvo laisvas ir sąžiningas. Bet žvalgybos pareigūnai toliau tiria poveikį, kurį padarė platesnė Rusijos informacinio karo kampanija, keitusi rinkėjų nuomonę skelbdama išgalvotas naujienas apie H. Clinton. Daugelį šių melagingų pranešimų išplatino valstybinės Rusijos žiniasklaidos priemonės „RT News“ ir „Sputnik“. Tai vertintina kaip tradicinė propaganda ar kas nors nauja?
Nemažai kritikų mano, kad oficialus Rusijos įsikišimas į 2016 m. JAV rinkimų procesą peržengė ribą ir neturėtų būti ignoruojamas kaip toleruotini pilkosios zonos veiksmai.
Nemažai kritikų mano, kad oficialus Rusijos įsikišimas į 2016 m. JAV rinkimų procesą peržengė ribą ir neturėtų būti ignoruojamas kaip toleruotini pilkosios zonos veiksmai. Šie kritikai paragino B. Obamos administraciją įvardyti ir sugėdyti atsakingus asmenis, paskelbiant išsamesnius duomenis apie JAV žvalgybos nustatytus aukšto rango Rusijos pareigūnus. Tačiau kiti amerikiečių valdžios atstovai nenori rizikuoti naudojamomis žvalgybos priemonėmis ir vengia eskaluoti konfliktą.
Rusijos įsikišimas į 2016 m. JAV prezidento rinkimus tapo takoskyra. Kadangi kai kuriose demokratinėse Vakarų šalyse taip pat artėja svarbūs rinkimai, analitikai atidžiai stebės, kokias pamokas išmoko Kremlius.
Josephas S. Nye yra Harvardo universiteto lektorius, knygos „Ar JAV amžius baigėsi?“ autorius
