Žygimantas Gedvila/BNSReikšmingi įvykiai ir krizės yra svarbūs ne tik dėl tiesioginio poveikio visuomenei bei keliamos grėsmės jos vertybėms. Jie gali būti išnaudoti kaip galimybės peržiūrėti egzistuojančias taisykles ir rutinas bei keisti jas taip, kad taptume atsparesniais ateities krizėms. Tačiau tokiems pokyčiams reikia lyderystės ir kitų tinkamų sąlygų.
Kiekvienų metų sandūroje įprasta apibendrinti svarbiausius besibaigiančių metų įvykius ir prognozuoti ateities tendencijas. Tad ir šiuo metu žiniasklaidoje daug svarstymų apie tai, kokie buvo svarbiausi 2022 metų įvykiai. Tarp reikšmingiausių įvykių paminėtini šie: didysis Ukrainos atsilaikymas prieš plataus masto Rusijos pradėtą neišprovokuotą karą, pastarojo sukeltas energetikos kainų šokas bei infliacijos sugrįžimas. Iš ankstesnių metų vis dar jaučiame COVID-19 pandemijos bei nelegalios migracijos krizės pasekmes. Prie šio sąrašo galima būtų pridėti ir kitas žmonių veiksmų ar gamtos reiškinių sukeltas valstybių sienas peržengiančius ar lokalius įvykius.
Tapo įprasta teigti, kad dėl vienu metu vykstančių įvairaus pobūdžio krizių gyvename ypatingo neapibrėžtumo laikotarpyje ir tokia padėtis jau pavirto nauju normalumu. Geopolitinės, ekonominės, informacinės, ekstremalių gamtos reiškinių ar pandemijų sukeltos krizės ne tik veikia mūsų gyvenimo aplinką, bet ir formuoja politinę darbotvarkę. O šiuo požiūriu svarbu, ar krizės traktuojamos kaip neišvengiami trikdžiai, prieš kuriuos reikiaatsilaikyti, ar kaip postūmis link egzistuojančių taisyklių, elgesio normų ir institucijų peržiūros tam, kad taptume atsparesniais ir efektyviau gebėtume susitvarkyti su panašiomis krizėmis ateityje.
Kaip rodo tyrimai, konkrečios šalies visuomenės atsparumą didinantiems pokyčiams būtinos tam tikros sąlygos ar jų rinkinys. Iš jų paminėtini valdymo gebėjimai, pasitikėjimas ir bendradarbiavimas tarp skirtingų visuomenės grupių ir institucijų, lyderystė bei mokymasis iš savo ir kitų valstybių patirties. Kaip galėjome ne kartą įsitikinti, ypač svarbus yra Lietuvos įsitinklinimas tarptautinėse organizacijose bei artimi ryšiai su svarbiausiais sąjungininkais ES ir NATO, kurie leidžia sutelkti daugiau išteklių bei koordinuotai veikiant pasiekti daugiau.
Kartu svarbu matyti ir dilemas, kurios iškyla valdant krizes ir siekiant didinti atsparumą joms ateityje. Viena jų susijusi su apsisprendimu, kurios vertybės mums yra svarbiausios ir turi būti ginamos bei saugomos, o kokių dalykų galime atsisakyti. Koks yra tinkamas balansas tarp kiekvieno piliečio individualių laisvių ir teisių apsaugos bei visuomenės saugumo? Kaip parodė COVID-19 pandemija, tinkamą balansą atrasti nėra lengva. Panašios dilemos kyla ieškant būdų apsisaugoti nuo galimų aplinkos taršos ar kitokių nelaimių, kurių poveikį patiria ne tik tie, kas jas sukelia. Koks tinkamas balansas tarp sankcijų už klaidas ir įgalinimo veikti bei imtis lyderystės? Kaip reaguoti lanksčiai ir greitai, bet nepažeidžiant procedūrų ir pasitikėjimo? Tai aktualu ir privačioms organizacijoms, ir viešajam sektoriui, ypač valstybės tarnybai.
Taip pat paminėtina dilema tarp geresnio pasirengimo, kaupiant atsargas (ginklų, medicinos priemonių, duomenų ir pan.) bei efektyvumo. Atsargų kaupimas ir laikymas kainuoja, tad ar žinome, kiek daugiau esame pasiruošę sumokėti už didesnį atsparumą? Ar tikrai tinkamai įvertinama tokių priemonių kaina ir apie ją viešai komunikuojama, ieškant priimtino sprendimo? Ar rinkos reguliavimas, kai, pavyzdžiui, saugumo vardan apribojama konkurencija, nesukuria daugiau problemų, nei išsprendžia? Šiais metais vykusios diskusijos tarp ES valstybių apie gamtinių dujų kainos viršutinių ribų nustatymą gerai iliustruoja, kaip sunku rasti sutarimą tokiais klausimais. Po Rusijos pradėto karo daugiau sutarimo atsirado dėl rizikų, kylančių iš demokratinių valstybių ekonominių ryšių su autoritarinėmis šalimis. Tačiau Vokietijos kanclerio vadovaujamos delegacijos vizitas į Kiniją šį rudenį rodo, kad ir dėl to skirtingose ES šalyse bei jų viduje egzistuoja skirtingi požiūriai.
Tad, jei tikimės, kad reaguodami į vykstančias krizes, sugebėsime jas išnaudoti kaip galimybes tapti atsparesniais, pirmiausia turime apgalvoti minėtas dilemas. O jos iškyla priimant labai praktinius sprendimus, pavyzdžiui, organizuojant viešuosius pirkimus. Apskritai, Lietuvoje egzistuojančios viešųjų pirkimų taisyklės dažnai sulėtina valstybės institucijų atsaką į reikšmingus įvykius. Dar aiškiau matomas poreikis pertvarkyti valstybės tarnybos taisykles, kurios šiuo metu riboja dirbančiųjų joje motyvaciją bei norą ir gebėjimus imtis lyderystės krizinėse situacijose, galimybes konkuruoti su privačiu sektoriumi dėl kompetentingų vadovų ar IT specialistų. Nors nėra vieno sprendimo, kuris smarkiai padidintų Lietuvos valstybės institucijų gebėjimus, tačiau šios Vyriausybės parengta valstybės tarnybos reforma galėtų būti panašiausia į jį.
Žinoma, liberalios demokratijos visuomenėje kiekvienas žmogus pats rūpinasi savo gerove ir pasirengimu galimoms krizėms, pats sprendžia, ko ir kiek kaupti bei kaip valdyti rizikas. Valstybės institucijos pirmiausia turi rūpintis tam tinkamos teisinės aplinkos, informacinės bei institucinės infrastruktūros sukūrimu, kritinių paslaugų palaikymu bei parama labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Daugybinių krizių metu valstybės vaidmuo sustiprėja, tačiau kartu išauga atskaitomybės ir bendradarbiavimo su piliečiais ir suinteresuotomis grupėmis poreikis.
Reaguojant į šiandienos krizes taip pat išauga poreikis matyti šalies strateginę perspektyvą ir galvoti apie ilgalaikius tikslus. Ši Vyriausybė pradėjo diskusiją apie tai, kokią Lietuvą norime matyti 2050 metais, kokias strategines ambicijas norime išsikelti, kad galėtume kryptingai judėti link ilgalaikės vizijos įgyvendinimo. Kuo platesnė diskusija su visuomene ir politinis sutarimas dėl strateginių ambicijų yra būtini tam, kad šis pratimas netaptų priebėga, slepiantis nuo dabarties sunkumų, bet virstų kelrodžiu, kuris suteiktų kryptį reaguojant į nuolat vykstančias krizes.
Komentaras parengtas remiantis projekto „Gerovės valstybės institucijų atsparumas Lietuvoje: reikšmingų įvykių įtaka prisitaikymui prie sisteminių grėsmių 2004–2020 m.“ (sutarties Nr. S-GEV-21-3), kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba, rezultatais.
Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
