Sakoma, kad kultūringą žmogų galima pažinti iš to, jog užmynęs katę tamsiame kambaryje jis vis viena pavadina ją kate. Nekultūringasis, žinoma, pyksta ir keikiasi. Toks užmynęs gyvūną paprastai pats jaučiasi nekaltas. Atvirkščiai – jam katės kaltė tiesiog akivaizdi. Jos tamsoje ne(si)matė. Ji neperspėjo, nepasitraukė iš kelio. Sukniaukė per vėlai. Ir iš viso, kam jai reikėjo tenai būti. Be katės nebūtų buvę problemos ir kaltės.

Ar ne panašiai elgiasi valdžia, netikėtai užmynusi kokią pažangos kelyje drybsančią, netyčia pasipainiojusią kultūros ar švietimo problemą. Ji galvoja lygiai taip, kaip istorijoje su kate, kad kalti kiti. Kaltas ne tas, kuris užmynė, ne valdžia. Gal kalta tamsa. Gal visi kiti. Gal kalčiausia krizė. Kuri ištiko. Nes žodis „krizė“ viską paaiškina. Šis žodis kažkodėl panašus į „krizenti“. Krizė yra tai, kas ištiko ir kultūrą, ir švietimo sistemą. Ir dėl tos krizės, žinoma, kalta pati kultūra. Valdžia darė viską – „kūrė švietimo ir kultūros politiką“. Kažkodėl išgirdus tuos žodžius norisi tik keiktis. Nei „politika“, nei „švietimas“, nei „kultūra“ – čia kažkokios neadekvačios, perteklinės, nekoreliuojančios sąvokos. Kultūra galėtų tapti visos visuomenės tobulėjimo, raidos, gerėjimo stimulu, akstinu keistis. Kultūra galėtų būti ta sritis, kurioje steigiamos naujos darbo vietos. Galėtų, bet visoms valdžioms ir švietimas, ir kultūra visados atrodė nereikalinga, neefektyvi, nuostolius nešanti veikla. Tokia, kuriai iš kažkur reikia rasti papildomų lėšų – sukandus dantis ir aiškiai nujaučiant, kad jokios regimos naudos iš jos nėra ir būti negali. Aukojant pinigus, sukauptus svarbesniems dalykams: keliams, daržams ir vaistams. Švaistant lėšas prabangos pirkiniams, užuot atidėjus rytdienai. Kultūra ir švietimas gali palaukti geresnių laikų. Kai visi bus turtingesni... Kaip ir moralė – kokia gali būti moralė tuščiu pilvu ir negražiai apsirengus. Ir iš viso: kultūra ir švietimas tokie keisti, apykreiviai, ant savo kojų nenusilaikantys reiškiniai, kuriems nuolat reikia paramos. Kurie niekados savęs neišlaiko, už save nesumoka, yra neefektyvūs, neatneša regimos naudos. Grynos išlaidos, kurios neduoda pajamų. Suprantama, kad ir kultūra, ir švietimas erzina buhalterius. Nes buhalteriškai jie neapskaičiuojami. Normaliame ūkyje visados gali nustatyti darbo efektyvumą: suskaičiuoji išlaidas, pajamas ir žinai, gavai pelno ar patyrei nuostolių. Ir nusiramini arba nusišauni. Kultūros ir švietimo srityje niekaip nepavyksta įvesti sąskaitybos. Išsiaiškinti buhalterijos. Žinoma, galima suskaičiuoti, kiek kainuoja mokyklos, teatrai, muziejai, bibliotekos, visokie menininkai ir mokytojai – jų išlaidos matomos. O kiek jie atneša naudos – neaišku. Jų darbo rezultatai neapskaičiuojami. To, ką pagamina mokytojas, negali išmatuoti pinigais. Ką tose mokyklose žmonės gauna – kokią paslaugą, kokį produktą. Kažkokį neapibrėžtą išsilavinimą.

Kam statyti atskirai du paminklus – vieną Vyčiui, kitą J. Basanavičiui. Šį irgi galima užkelti ant to paties žirgo.

O ką gamina visokie menininkai. Jie sako, kad daugina kultūrą. Dar neaišku, kas toji kultūra. Ne kiekvienas vamzdis yra menas. Ir paminklų nereikia tiek daug. Kam statyti atskirai du paminklus – vieną Vyčiui, kitą J. Basanavičiui. Šį irgi galima užkelti ant to paties žirgo. Tik reikia pasitarti, priekyje raitelio ar jam už nugaros. Nes kultūros srityje reikia taupyti. O ką, jeigu visko per daug. Visados yra įtarimas, kad ir išsilavinimo, ir kultūros per daug. Valgantys per daug nemato, kad piktnaudžiauja maistu. Universitetų per daug. Gali būti, kad mokyklų per daug. Ir mokytojų per daug. Toks įspūdis, kad mokytojai dauginasi kažkokio pumpuravimo būdu. Visaip baudžiami universitetai, kurie gamina mokytojus, įvairiai bandoma sustabdyti šį nuostolingą procesą, bet tų mokytojų vis atsiranda, nors ir aišku, kad jų seniai jau per daug. Ir besimokančių aukštosiose mokyklose per gausu. Todėl viską reikia optimizuoti. Žinia, tas gražus žodis gali reikšti ką tik nori. Pavyzdžiui, gyventojų skaičių labai gerai optimizuoja pandemijos ir karai. Nes visokių gyventojų pasaulyje jau seniai per daug. Gaila, bet šioje istorijoje visi labiausiai išgyvena dėl rezultatų. Dėl to, kas čia bus. Kaip viskas klostytis ateityje. Kaip tai pasisuks ir visus paveiks. Kuo čia baigsis. Tik gali būti, kad daug pavojingesni visai ne ateities rezultatai, o procesai, (ne)vykstantys čia ir dabar. Procesai, kurie įvynioja, įtraukia, įsiurbia, įpainioja į save ir jau dabar paverčia visus kažkokia laukiančia minia ar mase. Ne gyvenančia, o lūkuriuojančia, kas bus. Ką su ja padarys. Kaip su ta kate, kartą užminta ir jau dabar neramiai laukiančia, kada ant jos vėl užlips. Nes užmintai jai liks tik sukniaukti: „Aš katė.“ Ir išgirsti: „Vėl tu, (.....) (kate), pasipainiojai man po kojomis.“ Liutauras Degėsys yra filosofas