Arnas BalčiūnasBuvęs Londono „Arsenal“ treneris Arsenas Wengeras yra kadaise pasakęs, kad žaidėjų rinka nėra parduotuvė, negali tiesiog ateiti ir paprašyti, kad tau iš lentynos paduotų vieną gerą žaidėją. Nėra kokia nors kosminė filosofija, bet, kai susiduria didžiuliai minios gerbėjų reikalavimai ir realybė, atsilaikyti sunku net turintiems didžiulį autoritetą. Aš nežinau, ką prezidentas Gitanas Nausėda veikė „Rimi“, kol S. Daukanto aikštėje vyko protestas, bet naują premjerę turime, tai gal ir A. Wengerui reikėjo mažiau kalbėti, o daugiau po parduotuves vaikščioti.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Juokai juokais, bet sunkesnę situaciją Ingai Ruginienei yra nelengva įsivaizduoti. Nors socialdemokratai jos pasirinkimą motyvavo gerais asmeniniais reitingais, Vyriausybės kontrolę ji perima tuo metu, kai ministrų kabineto darbą labiau teigiamai nei neigiamai vertina tik kas penktas Lietuvos gyventojas. Sunku įsivaizduoti situaciją, kur tie teigiami I. Ruginienės reitingai išsilaiko – minia ištroškusi kraujo, koalicijoje situacija maždaug tokia, kokios buvo galima tikėtis, tad su Vilija greitai niekas nebelygins. Nors I. Ruginienė gyrė Gintautą Palucką kaip gerą vadovą, itin ilga (ir vis dar besitęsianti) ekspremjero agonija jos pačios situaciją padaro labai sudėtingą.
Iš tiesų ta situacija tokia, kad apie naują premjerę daug kalbėti nematau prasmės – nelabai svarbu, kas tą poziciją užima, nes misija vis tiek atrodo neįmanoma. Be to, kas norėjo, jau nuomonę išreiškė – mačiau ir labai buko buitinio seksizmo (beje, apie 40 proc. Lietuvos gyventojų mano (2017–2022 m. Europos vertybių tyrimo duomenimis), kad vyrai tiesiog yra geresni politiniai lyderiai nei moterys, su tuo mūsų kaimą ir sveikinu), ir absoliučiai neįtikėtiną skaičių komentarų apie I. Ruginienės akcentą, nors, rodos, švari tartis nebūtinai koreliuoja su švaria sąžine. Bet kuriuo atveju vienas kampas man pasirodė įdomus – apžvalgininkai ir politiniai oponentai I. Ruginienės kandidatūrą įvertino kaip politinės lyderystės krizę socialdemokratų partijoje. Man atrodo, kad visame aplink Vyriausybę ir koaliciją esančiame informaciniame triukšme tai yra vienas prasmingesnių kritikos momentų, tad apie jį noriu pakalbėti plačiau.
Didelis pasitikėjimą demonstruojančių politikų poreikis sukuria didelę drąsiai nusišnekančių politikų pasiūlą.
Pirmiausia, kaip apskritai įvertinti lyderystę politikoje? Partinė demokratija nėra lengvai suderinama su asmenine lyderyste. Partijos, žinoma, renkasi pirmininkus ir tikisi, kad jie lyderiaus, tačiau valdymo kokybės atžvilgiu gerokai priimtiniau, kai pirmininkai užima organizacinį ir telkiantį vaidmenį, o ne vedasi visą partiją paskui save. Tiesiog pasižiūrėkite į mentalinę gimnastiką, kuria tenka užsiimti respublikonams JAV, ir taps aišku, kad, kai visos partijos kursą nustato vienas žmogus, turbulencija neišvengiama. Gaila, kad apie lyderystę vis dar dažniausiai kalbame kaip apie asmeninį konkretaus žmogaus bruožą, nes didelis pasitikėjimą demonstruojančių politikų poreikis sukuria didelę drąsiai nusišnekančių politikų pasiūlą.
Istoriniuose JAV prezidentų reitinguose lyderystė dažnai vertinama ne kaip asmens savybė, bet kaip įgūdis. Tai, manau, yra tinkamesnis požiūris, nes jis gerokai labiau orientuotas į pasiektą rezultatą ar pokytį. Jei pavyksta įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, tuomet lyderis geras, jei nepavyksta, nelabai. Būtų galima ginčytis, kad tokie vertinimai nėra iki galo objektyvūs, nes kartais susiklosto situacijos, kuriose sunkiau įgyvendinti pokyčius, tačiau du geriausiai pagal lyderystės sugebėjimus vertinami JAV prezidentai – Franklinas D. Rooseveltas ir Abrahamas Lincolnas – tokį įvertinimą užsitikrino atitinkamai Antrojo pasaulinio ir JAV pilietinio karo metais.
Iššūkiai politikoje nėra paprasti ir paprastų sprendimų dažniausiai nepakanka. Lyderystė, reikalinga tiems iššūkiams įveikti, reikalauja ne vasarnamio su zebrais ir antilopėmis kieme kaip pas tvirčiausią Europos lyderį Viktorą Orbáną, bet gebėjimo prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, mokytis ir drąsiai ieškoti tinkamiausių sprendimų. Tuo atžvilgiu Andriaus Kubiliaus komentaras, kad I. Ruginienės premjeravimas yra „eksperimentas“, galėtų būti laikomas ir komplimentu. Tiek pačiai I. Ruginienei, tiek socialdemokratų partijai, kuri sudėtingomis aplinkybėmis pasirinko politikos naujokę.
*****susije*****
Eksperimentai politikoje nėra vien rizika, neretai tai yra vienintelis būdas pakeisti netinkamą kursą, ir socialdemokratų sprendimą bent jau tuo atžvilgiu galima pateisinti. Politinė lyderystė negali atsirasti iš niekur – tam reikia tinkamos organizacinės kultūros, nuoseklaus judėjimo pirmyn ir drąsos susitvarkyti su kompleksiniais iššūkiais. Visų šių dalykų pritrūko blinkevičiūčių, butkevičių ir brazauskų socialdemokratams, todėl vietoj raudonų rožių priaugo visokių paluckų. Dabar darželis apravėtas, ir tik laikas parodys, ar rezultatai bus geresni.
Bet kuriuo atveju, kai kalbame apie lyderystės krizes, galvokime apie kultūrą, rezultatus ir pokyčius, užuot ieškoję savo Orbáno ar Trumpo.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
